W.Stillmanas, kurdamas pirmąją savo ekranizaciją, pasirinko trumpą epistolinį J.Austen romaną „Ledi Sjusan“. Nuorodos į literatūrinį žanrą atpažįstamos iš laiškų, kuriuos tarnai visą filmą įnirtingai nešioja jų laukiantiems šeimininkams, ir iš ekrane išnyrančių užrašų – eilėraščio eilučių, trumpų ir šmaikščių personažų pristatymų. Štai toks grakštus režisieriaus linktelėjimas literatūrai. Nesakykite, gražu.
Filmo „Meilė ir draugystė“ (Love & Friendship) centre – ledi Sjusan (akt. Kate Beckinsale), vienas tų manipuliatyvių, suktų, aikštingų personažų, kurių kaip velnias kryžiaus vengiame tikrame gyvenime, tačiau su malonumu stebime ekrane. Po vyro mirties Sjusan atvyksta į jo šeimos dvarą (juk reikia kažkur pasislėpti nuo gandų apie jos romantiškus nuotykius) ir nusprendžia čia sutvarkyti savo ir savo dukters Frederikos (akt. Morfydd Clark), visiškos motinos priešingybės, gyvenimus. O gyvenimai moterims Viktorijos laikų Anglijoje „tvarkomi“ paprastai – susirandant vyrą.
Tiesa, kol Sjusan apie pirštą suka minties aštrumu nepasižymintį Džeimsą Martiną (akt. Tomas Bennettas), moterų širdis tirpdantį Redžinaldą DeKosi (akt. James Fleetas) ir, deja, ant piršto žiedą jau mūvintį lordą Menveringą (akt. Lochlann O'Mearáin), atvyksta jo žmona, ledi Liusi Menvering (akt. Jenn Murray, pasiryžusi atskleisti tikruosius Sjusan kėslus.
Iš tiesų, epizodiška „Meilė ir draugystė“ kiek primena situacijų komedijas, jei tik šios būtų egzistavusios XIX a. Anglijoje. Stebint didesnes ir mažesnes aukštuomenės intrigas, kuriose pragmatiškas išskaičiavimas visad įveikia ir meilę, ir draugystę, aplanko mintis, jog šis filmas yra turbūt pozityviausias W.Stillmano darbas, kuriame nerasime užuominų į vienatvę, skausmą ar depresiją – tokių dažnų ankstesnių režisieriaus juostų palydovų. Čia – tik sąmokslai, isterijos ir nuobodulys, laukiant naujo laiško.
Tačiau W.Stillmanas sugeba nepaversti komiškais atspalviais nuspalvinto filmo atsitiktiniu farsu. Priešingai, filmo dialogai, ne kartą priversiantys ne tik mandagiai šyptelėti, bet ir visa širdimi kvatoti, leidžia iš šono pažvelgti į kiekvieno personažo ydas: puikybę, pagiežą, pavydą, klastą. Stebint kvailybę skirtingomis formomis (jas visas, išskyrus savąją, atpažįsta ir bet kuris „Meilės ir draugystės“ personažas), kikenimą iš savimi patenkintų filmo herojų nejučia gali pakeisti galvoje suskambantis tylus „Marselietės“ aidas ir tyras revoliucijos troškimas. Taip, štai toks komiškai įtaigus yra W.Stillmano filmas.
Tai, be jokios abejonės, yra ir puikaus aktorių ansamblio nuopelnas. Įsimenančius, šmaikščius, tačiau neforsuotus (o tai komedijoje – didelė vertybė) vaidmenis sukūrė ne pirmą kartą su režisieriumi dirbančios Kate Beckinsale bei Chloë Sevigny, puikiai suvaidinusios stiprias, drąsiai per gyvenimą einančias moteris, ir potencialius jaunikius įkūniję Tomas Bennettas bei Jamesas Fleetas.
Reziumuojant belieka paminėti, jog „Meilė ir draugystė“ – puikus pasirinkimas vasarą, kai Lietuvos kino teatrų salėse karaliauja „Gelbėtojai“ ir vidutiniški animaciniai filmai. Tai – kokybiška pramoga, tikėtina, neapversianti jūsų gyvenimo aukštyn kojom, tačiau leisianti pusantros valandos pasimėgauti saldainiu. Ir niekas neturėtų už tai smerkti.
