Kovo mėnesį dažnai pagaunu save nevalingai naršančią ir ieškančią pigių bilietų į... bet kur, kur jau kažkas žydi. Arba žiūrinčią kupinus spalvų ir emocijų „Kino pavasario“ filmų anonsus. Kol peržiūriu juos visus. Ir pradinis sumanymas išsirinkti dešimt filmų dažnai tiesiog subliūkšta. Vietoj dešimties jų būna dvidešimt ar trisdešimt. Šiais metais rinkdamasi stengiausi būti ne tik reikli, bet ir nuoširdi pati sau, tad pradinis mano filmų trisdešimtukas galiausiai tapo labai subjektyviu penkioliktuku.
1. #Moters malonumas / #Female Pleasure
Seksualumas ir seksualinis malonumas didelėje dalyje pasaulio šalių vis dar yra didelis tabu. Ypač, kai kalba pakrypsta apie moterų patiriamą seksualinį malonumą. Paradoksalu, nes moterys dažnai vaizduojamos ir pateikiamos kaip seksualinio malonumo šaltinis ir objektas heteroseksualiam vyrui. Dažniausiai tuo ši tema ir baigiasi. Garsiai kalbėti apie moterų malonumą vis dar nėra priimta. Kodėl reklamose, internete, televizijoje nuolat puikuojasi apnuogintas ar kitaip seksualizuotas moters kūnas, tačiau viešai kalbėti apie moters malonumą vis dar nėra pakankamai kultūriškai priimta ir padoru? Dokumentinis filmas „#Moters malonumas“ meta tam iššūkį ir populiariai, su humoru imasi daugelio vengiamos temos.
M.I.A. – pasaulinio garso muzikos atlikėja, derinanti hiphopo, pop, gatvės kultūrą ir socialines temas. Stipri asmenybė ir aktyvi kovotoja prieš nelygybę. Kai Maya buvo devynerių, jos tėvai bėgdami turėjo palikti gimtąją Šri Lanką. Emigrantų šeimoje Londone augusi M.I.A. kūryboje atvirai reiškia savo politines pažiūras. Filme pasakojama apie merginos įsitikinimų raidą bei jos pačios kelią į šlovę. Turėtų sudominti M.I.A. gerbėjus, neabejingus socialinėms temoms, ieškančius pasakojimų apie stiprias moteris bei tuos, kurie praėjusiais metais neliko abejingi filmui „Silvana“.
3. Kodėl mes kūrybingi? / Why we are creative?
Atrodytų, kad šis klausimas toks pat atsibodęs ir tapęs banalus, kaip ir dažnai mūsų šalyje kūrėjų girdimas „Kas jus įkvepia?“ Tačiau, kai į šį klausimą provokuojami atsakyti keli tavo mėgstamiausi kūrėjai ir tai vyksta vienoje dokumentinėje juostoje – I‘m listening. Gal ir jūs neabejingi šiems vardams – Davidas Bowie, Laurie Anderson, Bjork, Slavojus Žižekas, Davidas Lynchas, Quentinas Tarantino, Marina Abramovič, Stephenas Hawkingas, Nickas Cave'as ir kt. Beje, filmas kurtas trisdešimt metų.
4. Pasaulio šerdis / Core of the World
Tai filmas apie žmones ir gyvūnus. Apie prijaukintomis lapėmis treniruojamus medžioklinius šunis. Apie senas veterinaro Egorio žaizdas, kurių dėka jam kur kas lengviau sutarti su gyvūnais nei žmonėmis. Ir viso to fone pasirodančius gyvūnų teisių gynėjus. Naujausia svarbias etines problemas gvildenanti rusų režisierės Natalijos Meščianinovos juosta, kurios nederėtų praleisti.
5. Antropocenas: žmogaus era / Anthropocene: The Human Epoch
Aprašyme teigiama: „Pasitelkiant stulbinančius panoraminius vaizdus iš viso pasaulio, filme dokumentuojama žmogaus veiklos įtaka geologinei planetos raidai.“ Vien pasižiūrėjusi trumpą anonsą supranti, kiek daug mes nežinome arba apsimetame nežiną. Tai filmas, dar kartą primenantis, kokia stipri ir nepermaldaujama gali būti kino kalba. Stulbinančio grožio, estetizuoti ir meditatyvūs kadrai, įsiveržę į akies tinklainę, užliūliuoja, ir nė pats nespėji pastebėti, kaip mėgaujiesi kadruose užfiksuotu lėtu ir nepermaldaujamu žmonijos savinaikos procesu.
6. Vagiliautojai / Shoplifters
Mano vaikystėje visi masiškai žiūrėjo serialą „Turtuoliai irgi verkia“. Japonų kino meistras Hirokazu Kore-eda savo juosta „Vagiliautojai“ gvildena atvirkščią temą, kurią galėtume pavadinti „Vargšai irgi juokiasi“. Sistema mus bando įtikinti, kad kuo daugiau pinigų uždirbsime ir įgausime socialinės galios, tuo būsime laimingesni. Kas, jei taip nėra? „Vagiliautojuose“ režisierius apmąsto šeimos sampratą, tarpusavio santykius atšiauraus pasaulio akivaizdoje. Tai gražus ir šiltas pasakojimas apie žmogiškumą.
Turbūt esu vienintelė dar neskaičiusi Haruki Murakami. Tačiau ketinu pasižiūrėti pagal šio japonų rašytojo istoriją kurtą mistinį detektyvą-trilerį. Kodėl? Nes kartais pasiilgstu paslaptingų ir keistų filmų, o šis kaip tik žada toks būti. Be to, filmo ašis – katė. Mano manymu, net „Pusryčiuose pas Tifani“ pagal genialųjį Truman Capote pagrindinį vaidmenį iš tiesų vaidina ne žavioji Audrey Hepburn, o oranžinis katinas. Beje, katino vardas Orangey. Treniruotas savo savininko Frank Inn, Orangey net du kartus gavo Patsy Award – vadinamąjį gyvūnų Oskarą. Ar bereikia daugiau argumentų?
Ketinu nepraleisti galimybės dideliame ekrane pažiūrėti amerikiečių avangardinio kino grando, biržiečio, garsiausio Lietuvos menininko, o svarbiausia – gražaus žmogaus – Jono Meko šedevrą „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“. Legendinis kūrėjas išėjo šiemet, sulaukęs 96 metų amžiaus, tačiau širdimi ir darbais, kaip pats tvirtino, visuomet išlikęs 27-erių. Visas pasaulis šiais metais atiduoda pagarbą Jonui, smagu, kad Lietuva taip pat įsijungia į šį chorą. O koks geriausias būdas tai padaryti nei žiūrėti jo filmą, kurtą iš net trisdešimt metų filmuotos medžiagos? Susirinkime visi atšvęsti ne Jono mirtį, o gyvenimą, nes, judėdamas pirmyn, jis kartkartėmis matė trumpus grožio blyksnius, kuriais dalijasi su mumis.
9. Ilga dienos kelionė į naktį / Long Day's Journey into Night
Dar niekada nemačiau film noir 3D filmo, bet tikrai nepraleisiu progos pamatyti. Ambicingasis Bi Gan kviečia drauge paklaidžioti nakties labirintais, iš naujo apmąstyti atminties ir kino ryšius. Atrodo, kad šis pasivaikščiojimas nebus nuobodus.
10. Vasaros paukščiai / Birds of Passage
„Vasaros paukščiai“ – gero, gražaus, magiško, žiauraus, negailestingo, jautraus, tragiško epo apie žmoniją pažadas. Kartu tai alegorija apie tai, kaip „kelias į pragarą gerais norais grįstas“. Kai Amerikoje suklesti antivartotojiškas ir pacifistinis hipių judėjimas, išauga marihuanos paklausa. Tai sukelia negrįžtamus pokyčius Kolumbijoje. Ūkininkai tampa verslininkais ir aršiais konkurentais.
11. Kūniški prisiminimai / Memories of My Body
Filme pasakojama apie tėvo paliktą berniuką, patenkantį į „Lengger“ šokio mokyklą, kurioje vyrai savo judesius ir išvaizdą transformuoja į tai, kas visuomenėje paprastai priskiriama moterims. Tai kelionė į kūną bei kūniškumą, kurioje, tikėtina, nemažai sužinosime apie Indonezijos kultūrą. Filmas, kuriame tyrinėjamas kūno ir kultūros santykis.
12. Gyvenimas aukštybėse / High Life (ir visa Claire Denis retrospektyva!)
Vienas geriausių dalykų šių metų „Kino pavasaryje“ – režisierės Claire Denis retrospektyva. Labai rekomenduoju jos nepraleisti ir būtinai dideliame ekrane pažiūrėti bent vieną senesnį C.Denis filmą. Be skrupulų apie kolonializmą kalbančią „Baltą medžiagą“ ar tą pačią temą švelniu vaiko žvilgsniu tiriantį „Šokoladą“, vienu geriausiu moters režisierės kada sukurtu filmu tituluojamą „Gražų darbą“, transgresine George Bataille filosofija dvelkiantį, uždraustą ribą geidulingai peržengiantį filmą „Nemalonumai kiekvieną dieną“ ar apie lietuvaitę Daigą (Jekaterina Golubeva) 9-ojo dešimtmečio Paryžiuje kalbančią juostą „Aš nenoriu miego“. Retrospektyvoje rasite ir daugiau puikių filmų, o geriausia žinia ta, kad tai lošimas, kuriame neįmanoma pralošti. Kad ir kurį C.Denis filmą pasirinksite – jis to vertas.
Aš šiais metais būtinai pažiūrėsiu ir naujausią Denis filmą – „Gyvenimas aukštybėse“, kuriame autorė imasi mokslinei fantastikai artimo žanro, tačiau, pasak žinovų, iš to sukuria kai ką, ko dar nematėme.
13. Per vėlu mirti jaunam / Too Late to Die Young
Tuo pat metu kaip ir Lietuva Čilė tapo demokratine šalimi. Tuo metu keletas laisvės idėja įtikėjusių šeimų suburia komuną. Tai savotiška režisierės kelionė į savo pačios vaikystę, prabėgusią menininkų komunoje. Už šią kelionę Dominga Sotomayor tapo pirmąja režisiere moterimi, Lokarno kino festivalyje apdovanota už geriausią režisūrą. „Per vėlu mirti jaunam“ prodiusavo praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ rodyto „Vadink mane savo vardu“ prodiuseriai. Ir tai, atrodo, ne vienintelis šių juostų panašumas, nes „Per vėlu mirti jaunam“ taip pat kalba apie pirmąją meilę.
Debiutiniame savo filme Marija Kavtaradzė paliečia tabu ir prietarų straistės Lietuvoje iki šiol gaubiamą psichinės sveikatos temą. Ir, galiu pasakyti, filmo anonsas atrodo netgi labai daug žadantis!
15. Neliesk manęs / Touch Me Not
Berlyno kino festivalyje Auksiniu lokiu įvertinta juosta apie kūną, kūniškumą, intymumą. Sako, kad pasižiūrėję šį filmą arba lieka sužavėti, arba pasišlykšti tuo, ką matė. Ar jums ne smalsu sužinoti, tarp kurių atsidurtumėte jūs? Man smalsu.
