Labai patiko:
„Tapytoja ir vagis“ (rež. Benjamin Ree) – pasirodo, būna dokumentinių filmų, kurių pasakojimų kreivė aukštyn žemyn liuoksi it tikrų tikriausia voverė, nei kiek nenusileisdama vaidybiniam kinui. O kartais, regis, netgi jį pralenkdama. Nepažįstamas vagis pasisavina tapytojos paveikslą. Tačiau kas galėjo įtarti, kad būtent tuo prasidės pažintis ir neeilinė santykių istorija.
Stipri knygos ekranizacija:
„Barbarų belaukiant“ (rež. Ciro Guerra) – žiaurus filmas apie žiaurias visuomenės santykių varas. Šį kūrinį galime laikyti ne paprasta istorine fikcija, o taiklia dabarties kritika. Ar visuomenės susitelkimas ir bendrumas visada yra bendrumas PRIEŠ kartu įsivaizduojamo priešo vaizdinį? Filmas, kurį žiūrėti nemalonu, bet pažiūrėti reikia. Veikiausiai viena pagrindinių šios ekranizacijos sėkmės priežasčių, kad prie to paties pavadinimo savo knygos adaptacijos scenarijui dirbo pats Literatūros Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee.
Margas, absurdiškas, taiklus:
„Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (rež. Radu Jude) – čia, kaip ir Barbaruose, pateikiama taikli politinė bei socialinė visuomenės kritika, tačiau jei pirmajame filme buvo kalbama apie susitelkimą, tai antrajame svarstyklių lėkštelę nusveria visuomenės susiskaldymo apmąstymas. Į internetą patekus vaizdo įrašui, kuriame prestižinės gimnazijos mokytoja užsiėminėja seksu, sušaukiamas tėvų susirinkimas, kuriame sprendžiant mokytojos likimą atsiskleidžia ilgai slėpti pažiūrų bei įsitikinimų skirtumai. Tėvų susirinkimas, kuriame mokytojai raudonuojant dar kartą visų viešai žiūrimas jos sekso vaizdo įrašas, ir vėlesnis aptarimas tampa puikia kasdienio politinio gyvenimo absurdo iliustracija.
Aliuzijų Rubiko kubas kino gykams:
„Sniego daugiau nebus“ (rež. Małgorzata Szumowska) – aliuzijos į meninio kino pavyzdžius filme yra perteklinės, bet jos čia ir turi būti tokios. Perteklius padeda dar labiau paaštrinti beprasmybės dimensiją. Savireflektyvi, nihilistiška, socialinės dimensijos nestokojanti, kino meno meditacija. Lenkų pretendentas „Oskarams“. Na ir tegul. Man šitam filmui Oskaro tikrai negaila.
Tiems, kam patinka George Bataille:
„Šventasis Narcizas“ (rež. Bruce LaBruce) – incestas, iškrypęs kunigas, raganos, atsikačialinę vienuoliai, besidulkinantys dvyniai. Simboliais ir nuogais kūnais knibždantis filmas, kuriame apmąstomas atvaizdo, užmaršties, kino ir tikrovės santykis. Toks prancūziškas / kanadietiškas ištvirkėliškumas, kur bežiūrint, kaip jie ten visi ištvirkauja, vis tiek neapleidžia mintis, kad iš tiesų, tai čia tiesiog dar viena paskaita apie ribų peržengimą. Sakyčiau, tie visi bybiai labiau pasiteisino „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“, kur buvo mažiau didaktiški.
Absoliutus pravalas:
„Šuo, kuris negalėjo neloti“ (rež. Ana Katz) – kad ir kiek dėčiau pastangų, bet tarp mano išsirinktų žiūrėti filmų kiekvienais metais pasitaiko bent vienas–du–trys labai blogi filmai. Čia vienas iš tų atvejų. Ir jei manęs kas paklaustų, kas blogai šiame filme, tai beliktų atsakyti klausimu – ar šiame filme nors kas nors gerai? Nemanau.
Paprasta, bet neprasta dokumentika:
„Aš esu Greta“ (rež. Nathan Grossman) – lengva, informatyvi, paprasta dokumentika apie jauną klimato aktyvystę iš Švedijos Greta Thunberg. 2018-ųjų rugpjūtį penkiolikmetė mokinė pradėjo streiką dėl klimato kaitos, kuris įkvėpė milijonus visame pasaulyje. Filme daug įdomios informacijos apie Gretą, žmonių reakciją į klimato krizę, politikų abejingumą. Filmas įkvepiantis, bet tuo pat metu ir atveriantis akis. Pati Greta filme savireflektyviai labai atvirai pasako, kad politikai ją į renginius kviečia ne todėl, kad norėtų ką nors keisti ar jiems rūpėtų klimato kaita, o todėl, kad apsimestų, kad kažką daro arba, kad jiems tai rūpi.
