Seksistinis multikas:
„Vampyriukas“ (rež. Joann Sfar) – vienintelis į šių metų festivalio repertuarą įtrauktas ilgas animacinis filmas. Tikrų tikriausia tragedija.
Jei tarp trumpų šių metų filmukų buvo galima pamatyti tikrai stiprių ir įdomių darbų (pvz., nuostabiai poetiškas, penkių minučių trukmės, „Paukštukas ir bitutė“ (rež. Lena von Döhren), tai festivalio vienintelis ilgas animacinis filmas visiškai nuvylė. Pradžioje dar buvau linkusi numoti ranka į tai, kad vienintelės filme šiek tiek rodomos moterys baisiai jau seksualizuotos, o pirato priesaikoje pažadama neatskleisti paslapčių mergaitėms, bet faktas, kad Vampyriuko mama vis pavyduliauja savo vyro, pastarojo prie laivo grandinėmis pririštai nuogai undinei, ištaškė kaip reikalas.
Tikiu, kad paklausa ilgiems animaciniams filmams tikrai yra, ypač pandemijos sąlygomis, kai daugybė vaikų namie nuobodžiauja. Labai gaila, kad į tai visiškai neatsižvelgta. Pastebėčiau ir tai, kad šiame festivalyje labai prastas filmų visai šeimai pasirinkimas, o tai apsunkina namie su vaikais sėdinčių tėvų galimybes žiūrėti festivalio filmus.
Pasiilgusiems vasaros ir tikrų atostogų:
„Žaliasis spindulys“ (rež. Éric Rohmer, 1986) – labai puikus, labai prancūziškas, labai vasariškas – ir visaip kaip kitaip labai – filmas. Rekomenduoju.
Klasika tapęs Erico Rohmero filmas „Žaliasis spindulys“ (1986) su nuobodžiaujančia vieniša Delfina, kuri niekaip negali apsispręsti kur atostogauti, įdomiai suskamba dabar, kai visi esame taip ištroškę vasaros ir tikrų atostogų. Žiūrėdami šį filmą, drauge su pagrindine veikėja Delfina, tinginiausite karščiu alsuojančiame bute Paryžiuje, nuo krūmo valgysite uogas draugės šeimos vasarnamyje, vaikštinėsite po kalnus, pliuškensitės jūroje ir vis tikėsitės pamatyti paslaptingąjį žaliąjį spindulį... Gražus ir romantiškas filmas gražiam vakarui.
Nepelnytai išgirtas:
„Karalių naktis“ (rež. Philippe Lacôte) – veikiausiai vienas labiausiai išgirtų šio „Kino pavasario“ filmų, kurį pažiūrėjęs taip ir lieki nesupratęs, kas čia tokio wow.
Į kalinių savivalda garsėjantį kalėjimą atvyksta naujokėlis, kuris pasirenkamas keistam, šiai vietai būdingam ritualui – per naktį jis turi pasakoti istoriją. Naujokėlis nedrąsiai bando kuo ilgiau ištęsti pasakojimą, o kiti kaliniai jo pasakojimą papildo garsais, judesiais ir vaidinimais. Šie „specialieji efektai“ filme labiausiai ir verti dėmesio.
Jei būčiau žiūrėjusi be išankstinių lūkesčių galbūt ši aktorių energija, charizma, įdomus atlikimas būtų maloniai nustebinę, bet kadangi žiūrėjau tikėdamasi kažko labai ypatingo, tai taip ir likau nesupratusi, ką ir kodėl čia taip reikėjo girti.
Pasakotojo pasakojama istorija – neįdomi, pasakotoją vaidinantis aktorius gana statiškas, tai ypač išryškėja lyginant jį su aplinka. Nuo pasakojimo priklauso pasakotojo likimas. Žiūrovui jis tarsi turėtų rūpėti, tačiau mes nieko nežinome apie pasakotoją, tad nelabai ir rūpi. Į kalėjimo valdžios kaitos peripetijas žiūrovas taip pat deramai neįvesdinamas. Reziumuojant – žiūrėti galima, bet nebūtina.
Stipriausias ir baisiausias:
„Quo Vadis, Aida?“ (rež. Jasmila Žbanić) – vienas stipriausių ir labiausiai sukrečiančių šio festivalio filmų, kuriame režisierė dar kartą mums primena, kad jei kažkas atrodo mažai tikėtina ar neįtikėtina, dar nereiškia, kad taip ir neįvyks.
Viena baisiausių pastarųjų dešimtmečių Europos tragedijų papasakota per vienos šeimos ir vienos stiprios moters istoriją. Įspėju, kad šį filmą nėra lengva žiūrėti. Jame atsiskleidžia karo, biurokratijos, abejingumo, protokolo ir žmonijos žiaurumas. Ypatingai šį filmą sudėtinga žiūrėti dėl to, kad kyla rimtų abejonių dėl tarptautinio saugumo garantijų bei mechanizmų tai užtikrinti.
Aštri it peilis dokumentika:
„Gatvės vaikai“ (rež. Martin Bell, 1984) – dokumentinis filmas, kuriame be jokių pagražinimų ar kompromisų rodomas gatvės vaikų gyvenimas.
1983 m. fotografė Mary Ellen Mark su režisieriumi Martinu Bellu išėjo į Sietlo gatves norėdami įamžinti gatvėse gyvenančių, parsiduodančių bei valkataujančių vaikų istorijas. Šia aštria it peilis dokumentika tiriamos visuomenės paraštės ir rodomi tokie dalykai, nuo kurių daugelis instinktyviai nusisuka.
Filme žiūrovai iš labai arti supažindinami su keliais gatvės vaikais, jų aplinka, jų istorijomis, jų buitimi bei svajonėmis. Apleistame viešbutyje gyvenantis 13 m. berniukas gatvėse prašo centų už kuriuos išsiskalbia ir gražiai susilanksto savo drabužius, to paties amžiaus mergaitė nuvesta pas daktarę vardina savo ilgą lytiniu būdu plintančių ligų istoriją. Gatvėje mergaites nuo priekabiautojų gina paauglė lesbietė, kuriai daug kartų sulaužyta nosis, paauglys gatvėje globoja iš namų pabėgusią patėvio tvirkintą mergaitę, nes ši primena jo seniai matytą sesutę... Net keista kiek daug šiame tamsiame filme šviesos. Labai rekomenduoju.
Lyrizmas ir veiksmas:
„Berlynas. Aleksandro aikštė“ (rež. Burhan Qurbani) – seniai teko matyti tokį emociškai stipriai įkrautą vaidybinį filmą, kuriame darniai ir nepretenzingai derėtų veiksmas bei lyrizmas. Vienas įsimintiniausių šio Kino pavasario filmų. Ir neabejotinai vienas originaliausių Mefistofeliškų blogiukų kino istorijoje – Reinaldas (vaid. Albrecht Schuch).
Japoniška muilo opera:
„Išrinktoji“ (rež. Koji Fukada) – keturių valandų trukmės japonų filmas, kuriame įdomiai, keistai, o kartais gana pritemtai apmąstomas meilės, noro išgelbėti bei būti išgelbėtam ryšys.
Pagrindinis veikėjas išgelbėja paslaptingą merginą ir pamažu supranta, kad jam būtent to ir trūko, kad pats pasijusto iš tiesų gyvas. Tad, kuris kurį išgelbėjo iš tiesų?
Nepažįstamoji, darbiniai romanai, pasakiškai turtingi verslininkai, fejerverkai, žaislų sandėlis, žuvytė akvariume ir netgi filosofuojantis jakudza. Šiame filme rasite visko gerokai per daug, bet žiūrėti tikrai galima.
Meilės paieškos:
„Karti meilė“ (rež. Jerzy Sladkowski) – dokumentika apie vienatvę bei meilės ir prasmės paieškas vyresniame amžiuje. Daug filme matomų rusiškos kultūros kodų veikiausiai bus gerai atpažįstami ir lietuvių publikai.
Volgos upe plaukiančiame kruize ne vienas vyresnio amžiaus keleivis deda viltis sutikti žmogų, su kuriuo galėtų dalintis likusiu gyvenimu. Tik ar ieškodami meilės jie iš tiesų būtent jos ir ieško? Verta pažiūrėti.
