Arba tapau siaubingai neišranki, arba vyksta kažkokie keisti sutapimai. Kol kas visi penki šių metų „Kino pavasaryje“ matyti filmai man patiko! Nors didžiojo wow – kažko panašaus į sinefilišką orgazmą – dar nebuvo, tačiau visuose penkiuose radau tai, dėl ko galiu juos labiau mėgti negu nemėgti. O tai su kiekvienais metais ir su daugiau pamatytų filmų darosi vis retesnis dalykas.
Dar keisčiau, kad visi penki – vaidybiniai. Paklausite – kas čia keisto? Pastaraisiais metais mano simpatijas dažniau pritraukdavo dokumentinis kinas, o nuoširdžiai mėgautis vaidybiniu trukdydavo pastebimos praeities kino įtakos, nuspėjami scenarijai, šimtus kartų matytos klišės ir t. t.
Kokie tie penki filmai?
Pirmoji karvė / First Cow / rež. Kelly Reichardt
Gražus, paprastas, bet ne prastas pasakojimas apie draugystę. Seniai teko matyti tokį jaukų filmą, kuriame norisi dar šiek tiek pabūti, net jam pasibaigus.
XIX a. Amerika, aukso karštinė, laukinė gamta, atšiaurus kraštas, pavojai, nešvarūs batai, skurdas, apšepę, nesiprausę vyrai, bebrų kailiai ir pirmoji karvė. Atrodo, kad tai turėtų būti rūstus pasakojimas apie išlikimą, tačiau pagrindinių personažų – virėjo Otiso ir avantiūristo King-Liu – netikėtai užsimezgusi draugystė viską aplink sušvelnina. Žiūrovas nė nepajunta, kaip staiga ima juoktis drauge su pagrindiniais filmo personažais. Kurie nors ir užgrūdinti atšiaurių gyvenimo sąlygų, tačiau atrodo naivūs ir mieli.
Besiklausydama šių personažų dialogų jaučiausi vėl grįžusi į paauglystės laikus, kai skaičiau puikųjį skandinaviško naivizmo šedevrą Erland Loo „Naivus. Super“. Matyt, šis mielas naivumas ir galėtų būti „Pirmos karvės“ skiriamoji kortelė lyginant su jo dažnai cituojamu Jimo Jarmuscho „Dead Man“.
P.S. – Smagu, kad organizatoriai šį filmą pasirinko 2022 festivalio atidarymo filmu.
P.S.S. – Žiūrėdama „Pirmąją karvę“ negalėjau nustoti galvoti, kad virėjas Otisas labai panašus į kino kritiką Narių Kairį...
Blogiausias žmogus pasaulyje / Verdens verste menneske / rež. Joachim Trier
Kitas paprastas, bet ne prastas filmas – „Blogiausias žmogus pasaulyje“.
Kai su draugu rinkomės, kokį filmą nueiti drauge pažiūrėti šeštadienio vakarą, šiek tiek jaudinausi, kad ši istorija apie savirealizacijos krizę išgyvenančią ir kurti šeimos dar nepasiruošusią trisdešimtmetę norvegę gali būti rizikingas pasirinkimas.
Tačiau su pagrindine veikėja lengvai tapatinausi ir aš, ir mano vaikinas, ir visi sutikti pažįstami bendraamžiai. Nežinau, kaip su šiuo filmu sekasi jaunesniems ar vyresniems žiūrovams, bet filmo reklamos, mano manymu, gana taiklios – nors ir ne manifestiškai, tačiau keistu būdu šis filmas rezonuoja su daugelio milenialsų patirtimis bei pasaulio pajautomis.
Vestuvės / Wesele / rež. Wojciech Smarzowski
Žiaurus, komiškas, gilus, sukrečiantis filmas apie tai, kas nutinka, kai šeima, šalis ir visuomenė pamiršta savo istoriją. Kiaulių verslą turinčioje lenkų šeimoje šventė – vyriausios dukters vestuvės. Prieš pat šventę atkeliauja du nepažįstamieji, kurie praneša, kad nuotakos senelis paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu už tai, kad Holokausto metu gelbėjo žydus. Tačiau apie tai pirmą kartą sužino ne tik senolio šeima... Atrodo, kad ir jam pačiam sunku prisiminti praeities įvykius.
Šventiniai balionai, palinkėjimai, alkoholis, seksas, tostai, rasistiniai bei antisemitiniai eilėraštukai ir katastrofiškoje šventės atmosferoje staiga atgyjantys seniai palaidoti atsiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą.
Kol nėščia nuotaka Kašia drauge su įkaušusiais svečiais švenčia vestuves, o jos tėvas ieško kiaulių verslui grasinančio šantažisto, senolis leidžiasi į sielos kelionę, bandydamas atskirti, kas yra tikra. Staiga vestuvėse prie stalų su šeimos nariais jau sėdi vokiečių kareiviai, o šokių aikštelėje su girtomis tetomis sukasi Holokauste aktyviai dalyvavę lenkai.
Filmas tiek savo tema, tiek kinematografine kalba bei scenarijaus sprendimais daug kuo primena pagal Antano Škėmos „Izaoką“ neseniai lietuvių sukurtą to paties pavadinimo filmą. Ir vieno, ir kito centre matome pagrindinius personažus, kurių protas klejoja, o atmintis apgauna.
Filmai skiriasi tuo, kad „Izaokas" labiau lyriškas, o „Vestuvės“ nevengia vulgarumo, ir tuo, ką galėtume įvardyti pagrindiniu šių dviejų juostų skirtumu – jei „Izaoke“ tik nujaučiame, kad kalbama ne tik apie Holokaustą ir sovietmetį, bet ir apie šiuos laikus persmelkusius galios mechanizmus, tai „Vestuvėse“ be jokių užuolankų matome iš savo istorijos nesimokančios visuomenės kritiką, kuri tik dar aktualesnė šiandieniniame kontekste.
Palaiminimas / Benediction / rež. Terence Davies
Dar vienas filmas, kuriame girdėti karo atgarsiai, tik šį kartą Pirmojo pasaulinio, – „Palaiminimas“. Tačiau nors karo tematika šioje juostoje svarbi, tačiau čia paliečiama ir daug kitų temų: kūryba, poezija, psichinė sveikata, draugystė, XX a. pradžios Londono bohema, vyrų meilė, politinis aktyvizmas, pacifizmas, prasmės paieškos.
Tai liūdnas ir gražus filmas apie britų poetą Siegfriedą Sassooną. Puikus britų režisierius Terence’as Daviesas šiam biografiniam filmui pasirenka kostiuminę dramą primenančią filmo estetiką. Prisipažinsiu, kad net jei šis filmas būtų prastas, jį vis vien mielai žiūrėčiau dėl detaliai atkurtų XX a. pirmos pusės interjerų grožio. Na, ir dėl Oscaro Wilde'o sąmojams artimo stiliaus dialogų. Ir nors šis filmas nestokoja šios gyvenimo būdo filmą primenančios estetikos, tačiau jame tikrai galima rasti ir kitų privalumų. Pavyzdžiui, kine organiškai nuskambančių britų literatūros klasiko eilių bei gebėjimo atskleisti prarają tarp Pirmojo pasaulinio karo dokumentikos bei Londono aukštuomenės kasdienio gyvenimo karo metu ir po jo.
Jei ko žiūrint ir pritrūko – tai pagrindinio personažo asmenybės transformacijos atskleidimo. Bet čia jau dažnas biografinių juostų reikalas. Jose dažnai pagrindiniai personažai arba patiria hiperbolizuotas, gyvenimą apverčiančias aukštyn kojom transformacijas dėl to, kad „medis numetė lapą“ arba visas dvi valandas sąžiningai išlieka mediniai.
„Palaiminime“ matomas tas antrasis variantas, kai bijoma apie tikrą asmenybę per daug spekuliuoti, tad jo vidinė transformacija primena lietuvišką rūpintojėlį. Tik gyvenimo pabaigoj užsimano nei iš šio, nei iš to pasikrikštyti katalikiškai, kas britams yra ojojoj, o žiūrovams iš kitų šalių be papildomo paaiškinimo tiesiog – so what? Na, bet tas išdrožtas smūtkelis netrukdo net keliose vietose nubraukti ašarėlę. Tad sakyčiau filmas pavyko.
Arthur Rambo / Arthur Rambo / rež. Laurent Cantet
Dar vienas filmas apie rašytoją. Šiaip turiu polinkį filmams apie rašytojus ir net abejoju ar tai kažkaip susiję su tuo, kad pati esu rašytoja. Tiesiog taip jau yra. Ar pastebėjote, kad filmai apie rašytojus dažnai būna su gerai parašytais scenarijais? Čia kažkas panašaus kaip išgrynintas vizualumas biografinėse juostose apie dailininkus. Tuos, beje, irgi mėgstu. Vienas mano mėgstamiausių filmų yra Dereko Jarmano „Caravaggio“, kurio vizualinė kino kalba tiesiog atima žadą.
Na, bet grįžkim prie rašytojų. „Arthur Rambo“ – tai pasakojimas apie savo populiarumo viršūnę išgyvenantį iš Alžyro kilusį prancūzų rašytoją Karimą D., užaugusį Paryžiaus priemiestyje. Pasakojimas apima 48 valandų laikotarpį, per kurį, jautriai knygoje emigrantės motinos gyvenimo istoriją atskleidęs visuomenės numylėtinis rašytojas Karimas D., staiga tampa visuotinės neapykantos objektu, paaiškėjus, kad tai jis slepiasi po neapykantos kalba garsėjančio Arthur Rambo pseudonimu.
Arthur Rambo turi daugybę sekėjų tweeter socialiniame tinkle ir yra žinomas dėl savo antisemitinių, rasistinių, homofobiškų, seksistinių ir net islamofobiškų pasisakymų. Per vieną naktį Karimas D. iš visuomenės numylėtinio tampa atstumtuoju. Leidykla išima jo knygas iš knygynų, atšaukiamas pasiūlymas pagal jo knygą kurti filmą, jo paties internetinės televizijos darbuotojai nebenori jo matyti studijoje, galiausiai jį atstumia net jo mergina.
Kur baigiasi fikcija ir prasideda tikrovė? Ar rašytojas turi teisę socialiniuose tinkluose kurti personažą, kurio pažiūros skiriasi nuo jo paties pažiūrų? O knygose? Ar įmanoma sukurti įtikinantį personažą, jei pats savyje neturi jo užuominų? Ar siekis nuolat tikrinti ribas pats savaime jas peržengia? Kas yra politinis menas? Ar egzistuoja ne politinis menas? Ar jis tampa priimtinu tik tada, jei nėra takoskyros tarp kūrinio ir kūrėjo?
Filmas imasi kelti nepatogius klausimus ir nebando į juos atsakyti išankstiniais nuomonės pusfabrikačiais. Turbūt tai ir yra viena vertingiausių „Arthur Rambo“ savybių. Įdomu tai, kad šį filmą įkvėpė tikra populiaraus žurnalisto bei rašytojo Mehdi Meklat istorija.