„Viena diena“ (One Day) – debiutinis į festivalį „Kino pavasaris“ atvykstančios vengrų režisierės Zsófios Szilágyi darbas, kuriame iš moters perspektyvos pristatomos įtemptos 36 Anos gyvenimo valandos. Autorė neliko nepastebėta – tarptautinė kritikų asociacija FIPRESCI vaidybinį filmą Kanų kino festivalyje apdovanojo kaip geriausią debiutą.
Keturis vaikus auginančiai žinomai edukologei Austėjai Landsbergienei filmo „Viena diena“ herojės rūpesčiai pasirodė pažįstami. Dalijamės jos įspūdžiais po filmo.
„Viena diena. Viena trijų mažų vaikų mamos diena. Viena kasdienybės diena. Namai–darželiai, mokykla–darbas–vaikų būreliai, namuose padedanti, bet kiek per daug reguliuojanti ir smalsaujanti uošvė, namai, kurių dauguma ruošos darbų gula ant moters pečių, lauki vyro–vis dar lauki vyro (o vyras su tavo drauge, kažkur kažką veikia), pabunda sergantis vaikas–toliau lauki...
Ir tada išaušta dar vienas nuo noro viską spėti ir sugebėti pavargusios mamos rytas, ir tu tiesiog nusprendi, kad sakau „stop“ desperatiškam kasdienybės verpetui. O gal tiesiog nuleidžiu rankas?!
Man patiko filmo autentiškumas: nuo mažiausio vaiko darželio auklėtojos, kuri informuoja mamą apie utėles, vidurinėlės, kuri per vakarienę erzina brolį, o ryte nenori eiti į darželį, iki mamos pokalbio su vyresnėliu mašinoje, kur jis išsisukinėja, o vėliau paaiškėja, kad vis dėlto pametė kūno kultūros aprangą ir tuo pačiu pasakoja mamai apie santykių iššūkius mokykloje.
Ir ta naktinė kelionė vaistų nuo temperatūros mažyliui – ji buvo tokia iki skausmo pažįstama!
Viena vertus, viskas iki skausmo pažįstama.
Tėvai, kurie augina bent porą mažamečių, pajus kuriamą nuotaiką akimirksniu. Prisiminiau naktis su sergančiais mažyliais. Žinote, pagalvojau, kad visai jų nepasiilgau! Tas mažų vaikų auginimo metas tikrai yra toks, kai turi save sutelkti ir išmokti neišbarstyti, giliai kvėpuoti.
Buvo scenų, kai, atrodė, Anos apatija ir ramybė ar net abejingumas net pykdo, bet supranti, kad tai yra gilaus nuovargio, kuris įsismelkė į kiekvieną porą, pasekmė. Ir ne tik nuovargio, bet ir bejėgiškumo jausmo dėl to, kad lyg ir gyveni su savo trijų vaikų tėvu vienuose namuose, bet iš tiesų esate šviesmečiais nutolę.
Filmas primena, o kai kam, manau, ir pirmą kartą atkreipia dėmesį į tai, kaip svarbu, kad mažus vaikus auginantys tėvai nebūtų ir nesijaustų vieni ir vieniši. Scena, kai ji prašo vyro nesusitikti su drauge, yra tokia skaudi, nes, atrodo, užtektų jam pasakyti „žinoma, brangioji!“, ir viskas būtų visiškai kitaip.
Ir tas skausmingas laukimas naktį vaikui karščiuojant... Stipru.
Tiesiog būkime šalia vieni kitų. Ne egzistuokime, o būkime.“