Originalo sėkmė, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, neįprasta. „Beetlejuice“ yra ne tiek vientisas kūrinys, kiek daug paskirų scenų. Taip, dažnu atveju scenos sukurtos itin lakios vaizduotės, bet jas rišančio naratyvo visgi stinga.
Kaip tik šį bruožą tęsinys apsiima taisyti iš peties. Visus antrosios dalies siužeto galus ir sugaudyti nebūtų lengva. Pagrindinis jų – pirmojoje dalyje beveik Beetlejuice‘o nuotaka tapusios Lidijos (akt. Winona Ryder) ir jos dukros Astrid (akt. Jenna Ortega) santykiai. Paauglė vaiduokliais netiki ir mamą kaltina dėl tėvo netekties. Senajame name moterims radus baisiojo praeities demono buvimo ženklus Lidija bijo, kad tik Beetlejuice‘as (akt. Michael Keaton) neužpultų šeimos darkart.
Kiekvienas iš trijų pagrindinių personažų filme turi savą meilės liniją, virstančią galvos skausmu. Lidiją aplink vaikosi pinigų ištroškęs sužadėtinis prodiuseris. Astrid įsimyli filosofines knygas skaitantį niūrų paauglį filosofą. O Beetlejuice‘ą vejasi Monicos Bellucci vaidinama buvusi žmona žudikė. Žodžiu, bėda po vieną nevaikšto.
Jei originale personažai tiesiog mylėjo arba nemylėjo vieni kitų ir tiek pakako, tai „Beetlejuice Beetlejuice“ jausmų klausimai jau įgavę gerokai daugiau svarbos. Kai kuriais atvejais bandymas suteikti veikėjams daugiau gylio atrodo perteklinis. Dar kitais, kaip antai M. Bellucci blogiukės Delores atveju, paprasčiausiai nepavykęs, nes galų gale ši siužetinė linija neturi reikšmingo poveikio, o ir žiūrėti ją ganėtinai nuobodu. Atrodytų, šis personažas filmui įrašomas tik norint kokiu nors būdų parodyti M. Bellucci.
Pavėluotų nostalgiškų tęsinių laikais mėgstama į siužetą įpinti daugiau paaiškinimo apie pirmąją dalį, taip neva pagilinant originalą. Štai darant filmą apie Haną Solo iš „Žvaigždžių karų“ būtina paaiškinti, kaip jis gavo pravardę „Solo“ ir kur įgijo ikoniškąją striukę. Nors juk iš tiesų tai neturi nė menkiausios reikšmės. Tai griauna magiją, ne ją praplečia.
„Beetlejuice Beetlejuice“ taip pat klijuoja atsakymus klausimams, kuriuos nebūtinai kas nors uždavinėjo. Beetlejuice‘as šįkart ne vien ištinka herojes, bet ir veikia kaip nepriklausomas personažas. Jis rezga planus, turi darbo vietą, netgi šiokių tokių draugų. Jis pats pasakoja istorijas. Kurį laiką pokytis atrodo vykęs – šiaip ar taip, demonas ir yra smagiausia abiejų filmų dalis, tad logiška jam suteikti kuo daugiau dėmesio.
Bet pagrindinis personažas iš dalies yra ikoniškas kaip tik todėl, kad jį matėme mažomis dozėmis. Panašiai kaip Heatho Ledgerio Džokeris, Beetlejuice‘as mokėjo neužsibūti. Jis – ne pilnas personažas. Jis – chaoso energija, nepasiduodanti racionalizavimui. Šįsyk chaosas kiek per daug įrėmintas.
Kaip ir originalo, antrosios dalies stiprybė – humoras ir pomirtinio gyvenimo netikėtumai. Viena veikėjų garsiai pastebi, kokia filmo realybė „be ryšio“ (angl. random). Apibūdinimas gana tinkamas. Niekas iki galo nepaaiškina mums šios visatos žaidimo taisyklių: kodėl ten viskas kreiva, kas per smėlio planeta, kas tvarko visą tą buhalteriją, kas turi ir kas neturi magiškų galių ir t.t
Dėl to – tik smagiau. Stebinti žaismą pomirtiniame pasaulyje retsykiais apima jausmas, kad nutikti gali beveik bet kas. Šį jausmą tuojau iš paskos gena kita nuojauta, jog ne, visgi turi pasirodyti tas miręs numylėtasis tėtis, kaip gi neišsiaiškinus jausmų. Tikram „be ryšio“ kelią vis pastoja mažiau intriguojantis pasakojimas ir pamokos, kurių veikėjai turi išmokti, nors žiūrovui jas lengva nuspėti dar juostos užuomazgoje.
Vienas maloniausių priedų senajai istorijai – Willemo Dafoe vaidinamas detektyvas su iš kaukolės kyšančiomis smegenimis. Detektyvas atsiranda vien juokinimo tikslais ir šiuos tikslus kuo puikiausiai išpildo. Kaip tik čia esama malonaus neaiškumu, kuris verčia jausti „Beetlejuice Beetlejuice“ pasaulį neapsiribojant vienos šeimos istorija. Jau vien pati mintis, kad egzistuoja miręs veiksmo aktorius, vaidinęs kine detektyvą, o pomirtiniame gyvenime kažkodėl paverstas tikru detektyvu – labai dėkinga humorui.
Pirmąją dalį režisierius Timas Burtonas privalėjo nufilmuoti už santykinai skurdų milijoną JAV dolerių. Spręsdamas problemą sąmoningai nusprendė rinktis pigius, akivaizdžiai netikroviškus efektus. Ir tai suveikė.
T. Burtono karjeroje esama ne vienos juostos, papildytos kur kas brangesniais ir kur kas vizualiai šlykštesniais efektais. Dėl to smagu matyti, kad bent jau dalis aplinkos „Beetlejuice Beetlejuice“ ir vėl sukurta nesistengiant imituoti tikrovės. Herojus puolantis milžiniškas lėlės teatro kirminas – gerokai juokingiau už bet kokią kompiuterinių efektų fantasmagoriją.
Ar antroji dalis prilygsta originalui? Atsakymas priklauso nuo liniuotės, kuria matuosime. Vien filmo noras papasakoti istoriją su aiškiomis herojų arkomis (galimai grįstas noru pritraukti daugiau žiūrovų) tikram atitikimui užkerta kelią. Kartu neabejoju, kad fanai, iš tiesų prisimenantys originalą, o ne tik miglotą jo viziją, čia ras nemažai panašių natų.
Jei nutiks „Beetlejuice Beetlejuice Beetlejuice“ (o tą žada paskutinieji antros dalies kadrai) – norisi linkėti dar mažiau ryšio. Nepaaiškinkite, iš kur šis demonas atsirado, ar kas jam suteikia galias. Žiūrovams to nereikia. Žiūrovas nori būti paklaidintas vizijoje. Šįkart pasiklydimui erdvės mažoka, bet pasivaikščioti galima.
