Daugiau apie Berlyno kino festivalį
1
„Manodrome“, rež. John Trengove
Šis filmas – lyg „Kovos klubas“ pradinukams. Maždaug, pakalbėkime apie be tėvo augusį mamyčiuką, iš to kylančią vyriškumo krizę ir visokias – tikras ir simbolines – Tėvo figūras. Gerai, režisieriau, pakalbėkime, ačiū už kvietimą, tema įdomi, bet kodėl tu visą filmą neleidi man pačiam mąstyti ir nuolat pakišinėji mintis?
Greitai paaiškėja, kad Ralfis turi paslaptį. Jis jaučia potraukį vyrams, tačiau šią aistrą giliai savyje tramdo ir bando būti tikru vyru.
Tai istorija apie paprastą vaikiną Ralfį (Jesse Eisenberg), kuris dienomis vairuoja uberį, po darbo valandų važiuoja pasiimti merginos iš parduotuvės, kurioje ši dirba, o vakarais eina pumpuoti raumenų į prakaitu, testosteronu ir metalo muzika trenkiančią kačialkę. Greitai paaiškėja, kad Ralfis turi paslaptį. Jis jaučia potraukį vyrams, tačiau šią aistrą giliai savyje tramdo ir bando būti tikru vyru. Žinoma, nesėkmingai. Net jo kūno kalba, ta gunktelėjusi laikysena ir iš padilbų į vyrus žvelgiančios akys išduoda, kad viduje verda konfliktas.
Vieną dieną Ralfio draugas, iš kurio vaikinas vis gauna steroidų, pasiūlo prisijungti prie vyrų grupės, padedančios tokiems kaip jis – gyvenime pasimetusiems, sunkiai galą su galu suduriantiems, visokių priklausomybių kamuojamiems. Tai, kas iš pradžių pasirodo kaip terapijos grupė, kurioje vyrai gali iškloti slapčiausias jausmus ir baimes, pamažu paaiškėja esanti keistų ritualų, mizoginijos ir mesianistinių polinkių vedina sekta, kuriai vadovauja „tėvas“ Denas (Adrien Brody). Ralfis užkimba ir ima keistis – prasiveržia jo pyktis ir žiaurumas.
Jeigu per visą filmą lyg tarp kitko, bet iš tikrųjų akivaizdžiai, net kelis kartus parodomas Kalėdų Seneliu persirengęs vyras, tai žinok, kad anksčiau ar vėliau jis atliks savo funkciją.
Siužetas netrykšta originalumu (įvairios sektos – dažna kino tema, ypač JAV), bet būtų galima atleisti net tai, jei ne mano jau minėta elementari kino kalba. Kiekvienas kadras čia, žinoma, labai svarbus. Taip sakant, iškalbingas, tik reikia būti įžvalgiam, o paskui dar mokėti viską sujungti į prasminę grandinėlę. Bent taip, atrodo, mąstė režisierius.
Štai, pavyzdžiui, jeigu per visą filmą lyg tarp kitko, bet iš tikrųjų akivaizdžiai, net kelis kartus parodomas Kalėdų Seneliu persirengęs vyras, tai žinok, kad anksčiau ar vėliau jis atliks savo funkciją. Ilgai laukti nereikia: paaiškėja, kad būtent per žiemos šventes pagrindinį veikėją ir jo motiną paliko tėvas, todėl šis laikas, suprask, jam kasmet primena patirtą traumą.
Panašių sprendimų apstu visame filme. Kas nors juos galėtų pavadinti tvirta režisūra ir aiškiu žinojimu, ką nori pasakyti, bet man tai labiau panašėjo į autoriaus pastangas būti teisingai suprastam ir norą patikti. Sakysite, kas čia blogo? Žinoma, nieko. Bet mes, kritikai, esame keisti žmonės – nemėgstame, kai už mus nudirba darbą.
2
„Ingeborg Bachmann – Journey into the Desert“, rež. Margarethe von Trotta
Žinant, kokie polifoniški ir kompozicijos prasme sudėtingi yra tiek austrų rašytojos Ingeborgos Bachmann, tiek šveicarų rašytojo Maxo Frischo literatūros kūriniai, šiek tiek gaila, kad vokiečių kino meistrė istorijai apie dviejų menininkų santykius pasirinko tradicinę biografinio filmo formą.
Tai gali nepatikti (man ir nepatinka), bet verta bent jau pagarbos.
Iš vienos pusės – kūrėja moteris (aktorė Vicky Krieps) ir jos nenoras būti tik mūza ir šventos trejybės Kinder, Küche, Kirche puoselėtoja. Iš kitos – kūrėjas vyras (aktorius Ronaldas Zehrfeldas) ir jo globėjiški polinkiai mylimosios atžvilgiu. Iš vienos pusės – laisvės ir nuotykių troškimas. Iš kitos – gana konservatyvus požiūris į santykius, pavydas ir įtarinėjimai išdavyste.
Tačiau pasirinkusi paprastą manierą, režisierė jai lieka ištikima visą filmą, nesimėto. Tai gali nepatikti (man ir nepatinka), bet verta bent jau pagarbos. Kas gi sakė, kad visi filmai turi priešintis pasakojimo taisyklėms ir būtinai leistis į formos eksperimentus. Štai ir paprieštaravau paties pradžioje išsakytam lūkesčiui pamatyti sudėtingesnę istoriją. Ką padarysi.
Ir vis dėlto – labiausiai užkliuvo ne pasakojimo elementarumas, bet tai, kas dabarties kine vis dar ant bangos. Visas tas revizionistinis požiūris į garsių asmenybių biografijas, perkeliant prasminį krūvį į tai, kas anksčiau buvo pražiūrėta, nepapasakota ar interpretuota kitaip.
Tokios istorijos, paradoksalu, primena ne feminizmą, o tik trumparegišką sąskaitų suvedinėjimą.
Šiuo filmo atveju apie literatūros žvaigždžių santykių istoriją pasakojama iš Bachmann perspektyvos. Jos akimis. Ir štai čia neapsieita be, atrodytų, kas antrame šiuolaikiniame filme skambančių minčių iš serijos visi vyrai niekšai, kurie sužlugdo šalia jų esančias talentingas kūrėjas. Tokios istorijos, paradoksalu, primena ne feminizmą, o tik trumparegišką sąskaitų suvedinėjimą.
3
„Disco Boy“, rež. Giacomo Abbruzzese
Franzas Rogowskis vaidina baltarusį Aleksejų, kuriam nelegaliai kirtus Prancūzijos sieną vietoj bausmės pasiūloma jungtis prie specialaus Prancūzijos kariuomenės svetimšalių legiono, siunčiamo į karštuosius pasaulio taškus. Jei vaikinas ištarnaus penkerius metus, galės gauti pilietybę, pasikeisti vardą ir tapt tikru prancūzu. Aleskejus sutinka.
Nieko negali sakyti – italas turi minčių, tačiau pritrūksta vidinės drausmės jas suvaldyti ir pajungti pasakojimo naudai.
Taip prasideda eilinio rytų europiečio kelionė. Pirma – į pavojingas Nigerio deltos džiungles, kur jis susirems su kitu veikėju Džomo, kovojančiu prieš jo šalį alinančias naftos korporacijas. Antra – vidinė, į save. Pastaroji pabaigoje primins sapną ir įgaus vis daugiau vaiduokliškų elementų.
Nieko negali sakyti – italas turi minčių, tačiau pritrūksta vidinės drausmės jas suvaldyti ir pajungti pasakojimo naudai. Filmo ritmas pernelyg dažnai keičiasi, istorijoje pernelyg daug skirtingų nuotaikų ir vizualinių sprendimų, kurie per pusantros valandos taip ir nesulimpa į vientisą kino kalbą. Pastangų daug, o filmo – nėra.
4
„The Plough“, rež. Philippe Garrel
Toks jau tas vyresnysis Garrelis. Lieka ištikimas sau. Jo filmuose visi žmonės, kaip taisyklė, dėvi vintažinius drabužius, skaito knygas minkštais viršeliais, vis dar rašo popierinius laiškus, o kalba taip, lyg būtų ką tik grįžę nuo barikadų Paryžiaus gatvėse.
1968-ųjų gegužės revoliucija skaičiuoja jau kelis dešimtmečius, bet režisieriui, tos revoliucijos ir išaugintam, skauda iki šiol. Ką padarysi – visi esame užsiciklinę savo dalykuose.
Nostalgija – žvėris pavojingas.
Tiesa, naujausiame filme tos revoliucijos atgarsių – vos vos. Tai kameriška istorija apie keliaujantį lėlių teatrą įkūrusią ir jame dirbančią šeimą – močiutę, tėvą ir tris jo suaugusius vaikus. Mirus tėvui, o paskui ir močiutei, brolis ir dvi seserys dar bandys tęsti teatro veiklą, bet greitai taps aišku – viskas eina į pabaigą.
Priešingai, nei režisieriaus nusiteikimas kurti kiną, kuris visais aspektais atrodo užstrigęs praėjusiame laike. Ankstesniuose darbuose tai dar atrodė kaip prasminga prancūzų Naujosios bangos kino stiliaus tąsa dabartyje, bet šiame kūrinyje jau tampa akivaizdu, kad nostalgija – žvėris pavojingas.
5
„Past Lives“, rež. Celine Song
Daug kas iš mūsų esame bent kartą pamąstę, o kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu praeityje būtume priėmę kitus sprendimus? Kaip viskas būtų pasisukę: kur dabar būtumėme, ką darytumėme, kokie žmonės mus suptų?
Skamba jei ne filosofiškai, tai bent jau gyvenimiškai. Toks ir filmas.
Istorija apie vaikystės draugus Norą ir Hae Sungą, kurių keliai išsiskyrė, kuomet Noros tėvai nusprendė emigruoti iš Pietų Korėjos į Kanadą, o praėjus dvidešimčiai metų jie vėl atnaujina ryšį – iš pradžių per „Skype“, o vėliau ir gyvai – leidžiasi į apmąstymus apie tai, kas stipresnis – meilė ar laikas. Apie tai, kaip mus keičia aplinka (kita šalis) ir sutikti žmonės. Apie tai, kad nėra tokio dalyko kaip likimas. Yra tik mūsų pačių sąmoningi pasirinkimai. Jie nebūtinai gali atrodyti teisingi (bent jau iš pradžių), bet be jų apskritai nebūtų įmanoma gyventi toliau. Taip, kaip neįmanoma Hae Sungui, kuris vis dar puoselėja romantiškus jausmus Norai, yra užstrigęs praeityje.
Skamba jei ne filosofiškai, tai bent jau gyvenimiškai. Toks ir filmas. Su personažais lengva susitapatinti, o iš ekrano sklindantį nuoširdumą ir šilumą – nors prie širdies dėk. Panašu, būtent dėl to filmą taip palankiai priėmė publika Sandanse, kur įvyko jo amerikietiškoji premjera.
Spėju, po europietiškosios premjeros Berlyne filmas neliks be prizo. Bet vargu, ar „Auksinis lokys“.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
