Berlinalė tikrai negali konkuruoti su Kanais, kurie lyg juodoji skylė sutraukia laukiamiausias metų premjeras ir garsiausius pasaulio kino vardus. Šio festivalio kaip prestižiškiausio pasaulyje statusas nė nežada blėsti. Priešingai. Kanų glamūrui laikas nepavaldus.
O štai lygintis su rudenį vykstančia Venecija net nėra prasmės. Pastarasis festivalis jau seniai tapo didžiųjų JAV kino kompanijų (su „Netflix“ priešakyje) filmų tramplynu į metų pabaigos apdovanojimų sezoną. O ten, kur Holivudo vardai, ten ir didžiausias šaršalas.
Vėl keičiasi vadovai
Naujų vėjų į Berlinalę turėjo įnešti 2020 m. jos vairą perėmę naujieji vadovai Carlo Chatrian, prieš tai vadovavęs Lokarno kino festivaliui, ir Mariette Rissenbeek. Jie suformavo naują paralelinę konkursinę programą „Encounters“, į kurią pirmais metais tikrai suplaukė įdomių darbų, bet tai ir viskas. Pagrindinis konkursas ir toliau merdėjo.
Štai pernai paskelbta, kad su dabartiniais vadovais kontraktas nebus pratęsiamas, tai jų paskutinis festivalis, nuo balandžio Berlinalei vadovaus Vita Tricia Tuttle.
Žinoma, pripažinti kino vardai nebūtinai laiduoja gerus filmus, festivaliui būtina dairytis naujų talentų, tačiau sutikime – vien iš debiutų stiprios konkursinės programos nesuformuosi. Nėra meistrų, nėra ir dėmesio iš žiniasklaidos, rėmėjų, pardavimų agentų ir platintojų. Rinka diktuoja savo taisykles.
Tą puikiai suprasdama, festivalio komanda vis bando konkursinėje programoje turėti vieną kitą pripažintą autorių ir visų laukiamą premjerą, bet tai greičiau atrodo kaip kompromisas.
Atvirai pasakius, mažai šių metų konkursinės programos filmų, net ir tų, pavadinkime, ryškesnių, neįsivaizduoju Kanuose ar Venecijoje. Toks įspūdis, kad Berlynas turi tenkintis tuo, kas lieka nuo vaišių stalo.
Liūdnojo vaizdo Cillianas Murphy
Tokiu kompromisu vadinčiau ir šių metų atidarymo filmą – belgų režisieriaus Timo Mielantso dramą „Tokie smulkūs dalykai“ („Small Things Like This“). Akivaizdu, kad pirmoji priežastis, kodėl šis šiaip jau vidutiniškas filmas buvo pakviestas į konkursą, yra pagrindinį vaidmenį atliekantis airių aktorius Cillianas Murphy, šiuo metu laukiantis ir, panašu, kovą gausiantis pirmąjį „Oskarą“ už „Openheimerį“, o tikrai ne paskutinė – filmo prodiuseriai Benas Aflleckas ir Mattas Damonas. Pastarasis ant atidarymo raudonojo kilimo maloniai pozavo fotografų blykstėms ir vienam vakarui kilstelėjo festivalio prestižą (ironizuoju).
Filmas nukelia į juodą kaip suodžiai 1985-ųjų Airiją ir pasakoja apie liūdnai pagarsėjusias vadinamąsias Magdalenos skalbyklas – net šimtą metų veikusias katalikų įstaigas, kuriose per prievartą būdavo uždaromos nėščios merginos, ten verčiamos dirbti, o pagimdžiusios – atiduoti naujagimius įvaikinti.
Vieną iš merginų bando išgelbėti Murphy vaidinamas anglių pardavėjas. Geros širdies vyras, kaip leidžiama suprasti iš pasakojimą vis pertraukiančių grįžimų į jo vaikystę, pats yra „magdalietės“ sūnus ir tai paženklino visą jo gyvenimą. Dabar išgelbėti merginą, tai reiškia išgelbėti ir save. Visą filmą stebime jo vidinę dilemą – tylėti prieš neteisybę ar imtis veiksmų, kurie radikaliai katalikiškoje bendruomenėje mestų šešėlį ant jo šeimos?
„Tokie smulkūs dalykai“ laikosi ant vieno aktoriaus pečių, jam nieko neprikiši, jis atlieka savo užduotį, bet filmas būtų buvęs kur kas stipresnis, jei bent dalį naštos būtų perėmęs ir pats režisierius.
Beje, tai ne vienintelė istorija kine apie Magdalenos prieglaudas. Paveikumu šis filmas visa galva nusileidžia škoto Peterio Mullano dramai „Magdalietės“, kuri 2002 m. Venecijos kino festivalyje pelnė „Auksinį liūtą“, arba Stepheno Frearso „Filomenai“, pasakojusiai apie moterį, iš kurios dar paauglystėje vienuolės atėmė sūnų ir kurį po daugelio metų pagaliau ryžtasi jį surasti.
Amerika virtuvėje
Kitas konkurso filmas – meksikiečio Alonso Ruizpalacios „Virtuvė“ („La Cocina“) – taip pat turi jauką. Tai aktorė Rooney Mara. Jos vardas, žinoma, masina kritikų ir žurnalistų dėmesį, bet kaip vėliau paaiškėja, ji atlieka tik epizodinį vaidmenį.
Juodai baltas filmas pasakoja apie Niujorko „Times“ aikštėje įsikūrusio greito maisto restorano personalą, nuo ryto iki vakaro dirbantį triukšmingoje ir kvapais trenkiančioje vituvėje. Čia verda tikras tautų katilas: amerikiečiai maišosi su meksikiečiais, kolumbiečiai dirba šalia dominikiečių, baltaodžiai šalia juodaodžių, vietiniai šalia nelegalių imigrantų.
Nereikia būti akylam, kad nesuprastum režisieriaus sumanymo per virtuvės mikroskosmosą ir jame vis prasiveržiančią įtampą prabilti apie visą Ameriką ir joje tarpstančią ksenofobiją. Tačiau ambicingas tikslas greitai atsimuša į akivaizdybes, į nuolatinius baksnojimus pirštu ir prastą aktorių vaidybą.
Iš vienos minties spąstų pasakojimo neištraukia ir Rooney Mara, vaidinanti restorano padavėją, užmezgusią santykius su meksikiečiu virėju ir nuo jo pastojusią. Nors pirmasis jos pasirodymas ekrane sukelia lūkesčių, kad išvysime išties ryškų pesonažą, bet vėliau niekur įdomiau su ja taip ir nenukeliaujame – tik į kliniką aborto.
Irane – viskas politika
Kaip sakoma, kiekvienas antklodę tempia į savo pusę. Štai aš šių metų konkurse pasigedau filmų iš Rytų Europos. Prancūzai, italai, ispanai, austrai, danai – visa senutė Europa atstovaujama, o štai lenkų, vengrų, rumunų ir net Balkanų talentų nė kvapo.
Bet yra Iranas. Iš šios senas kino tradicijas turinčios šalies festivaliuose visada atsiranda bent vienas pretendentas. Šiemet tai režisierių dueto Maryam Moghaddam ir Behtash Sanaeeha, kuriems šalies valdžia uždraudė atvykti į festivalį, filmas „Mano mėgstamiausias tortas“ („Keyke mahboobe man“).
Tai politiškas filmas, kaip ir dauguma iš Irano. Skirtumas tik tas, kad apie šalies situaciją režisieriai pasisako ne kurdami dramatišką ir desperatišką gryną socialinę dramą, kokias jau įpratome matyti iš Irano, bet pasakodami paprastą istoriją apie Teherane gyvenančią septyniasdešimtmetę vienišą moterį.
Jos vyras mirė, vaikai emigravo, o vienintelis džiaugsmas liko nebent draugės, retomis progomis susirenkančios prie jos gamintais patiekalais nukrauto stalo. Po vienos tokios viešnagės moteris nusprendžia vėl atsiverti romantiškiems santykiams. Gretai jos kelyje atsiranda toks pats kaip ir ji vienišas vyras...
Kur čia politika? Detalėse ir dialoguose. Pagrindinė herojė vis prisimena senuosius laikus, kai šalyje buvo laisviau, o gatvėse ir aikštėse nepatruliavo moralės policija, galinti bet kada sustabdyti ir nubausti už nesantuokinius santykius ar netinkamai dėvimą galvos apdangalą. Vienoje scenoje sutikta jauna mergina, kurią prieš policiją stojo ginti herojė, šiai tik pasakys: jūs visai iš kitos kartos. Suprask, tų laikų, kai hidžabas buvo pasirinkimas, o ne prievolė.
„Mano mėgstamiausias tortas“ – žiūroviškas filmas. Jis nereikalauja pernelyg mąstyti ar suprasti gilesnių istorinių kontekstų, o rimtumas čia gerai dera su komiškumu. Paprastai tokių filmų nemėgstu, jie man per tvarkingi ir elementarūs, bet nenustebčiau, jei iš politiškos Berlinalės jis grįžtų su kokiu nors apdovanojimu.
Būti ir atrodyti
Amerikietis Aaronas Schimbergas filme „Kitoks žmogus“ („A Different Man“) jungia trilerį ir kūniškąjį siaubą (body horror), šalia prideda pasakos apie gražuolę ir pabaisą motyvų, o ant viršaus viską užkloja gera doze absurdo, pro kurį neryškiai prasišviečia ir egzistenciniai klausimai apie tai, kaip mes matome save pačius ir kaip mus mato aplinkiniai (nė nereikia sakyti – praraja didžiulė).
Kombinacija įdomi, bet persiritus į antrąją pusę, režisierius akivaizdžiai nebeturi, ką pridėti prie elementarios žinutės apie buvimo savimi svarbą, todėl visos į pasakojimą metamos papildomos pajėgos galiausiai pasirodo tik savitikslės.
Įdomu, kad tai ne pirmas režisieriaus ir epizodinį vaidmenį atliekančio bei pagrindiniam herojui „padovanojančio“ savo ligos deformuotą veidą-kaukę, britų aktoriaus Adamo Pearsono darbas. Šis nuo penkerių metų neurofibromatoze sergantis vyras pasirodė ir ankstesniame filme „Chained for Life“, kuriame amerikietis irgi žaidė monstriškumo tema ir vertė žiūrovus jaustis truputį nepatogiai.
Panašu, kad juodojo humoro istorijoms Schimbergui reikia būtent šio aktoriaus, ilgą laiką kentusio patyčias, o dabar atvirai savo patirtimi besidalinančio įvairiose įkvėpimo konferencijose.
Prisiminimai apie kovidą
Viena ryškiausių pavardžių konkurse – prancūzas Olivier Assayasas. Labiau Kanų nei Berlyno numylėtinis šiemet festivalyje pristato „Sustabdytą laiką“ („Hors du temps“) – istoriją apie režisierių, jo brolį ir jų drauges, per kovido pandemiją leidžiančius dienas brolių vaikystės name užmiestyje.
Filmas gimsta iš pokalbių ir pagautos laiko tėkmės, tokios svarbios visai prancūzo kūrybai. Kartu tai literatūroje prieš kelis metus išryškėjusios autofikcijos žanro pavyzdys kine. Čia režisierius trečiuoju asmeniu (per personažą Etjeną) prabyla apie savo karantino patirtis, o vietomis apie viską pasakoja jau pats, užkadriniu balsu, taip istorijai suteikdamas asmeninės dimensijos, autobiografiškumo.
Tai tikrai ne stipriausias prancūzo kūrinys, tačiau silpno konkurso kontekste atrodo visai neblogai. Pernai jo tėvynainis Philippe’as Garrelis iš Berlinalės parsivežė geriausio režisieriaus prizą. Gal už šį atvirą ir vietomis saviironišką žvilgsnį į save pasiseks ir Assayasui?
Kur tu, Pepe?
Diskusijos ir spėlionės, kas gali laimėti „Auksinį lokį“, prasideda jau pirmomis festivalio dienomis. Nesvarbu, kad spėjai pamatyti tik kelis filmus, mintyse jau pradedi dalinti apdovanojimus.
Po pirmojo festivalio savaitgalio jau žinau, kam jokio prizo neskirčiau. Jo negautų italo Piero Messinos drama „Kita pabaiga“ („Another End“), į vieną krūvą surinkusi pluoštą žvaigždžių – Gaelis García Bernalis, Renate Reinsve, Bérénice Bejo, Olivia Williams, bet pasiūliusi tik nugrotą istoriją apie netolimą ateitį, kai technologijos leis atgaivinti mirusių žmonių prisiminimus ir perkelti juos į kito žmogaus kūną. Žinoma, galiausiai tai pasakojimas ne apie technologinius laimėjimus, o apie tai, kas iš tiesų išliks žmogiška ir tikra įvairių techno-simuliacijų akivaizdoje – meilė, skausmas, liūdesys. Turėtų jaudinti, o nejaudina nė kiek.
Prizo nematau ir vokiečių kino veterano Andreaso Dresseno rankose už istorinę dramą „Su meile, Hildė“ („In Liebe, Eure Hilde“). Istorijai apie grupelę nacistinės Vokietijos jaunuolių, flirtuojančių su komunizmu ir apkaltinamų šnipinėjimu sovietams, lyg ir nėra ko prikišti, jei tik užsimerksime prieš dabartinį politinį kontekstą ir herojų poelgius traktuosime „jaunystė kvailystė“ rėmuose, tačiau mano skoniui tai pernelyg senamadiškas pasakojimas.
O štai Bruno Dumont’o „Imperiją“ („L’Empire“) būtų galima perskaityti kaip metakomentarą apie masiniam skoniui atnašaujančius pramoginius Holivudo kino reginius.
Naujajame kūrinyje didysis prancūzų kino filosofas skolinasi blockbusterių logiką ir sukergia ją su savuoju egzistenciniu kinu. Norite „Žvaigždžių karų“ su kosminiais laivais ir kovomis, tarsi klausia režisierius? Štai jums „Žvaigždžių karai“. Norite „Sostų karų“ su riterių armija? Štai jums ir jie. Dumont‘as šlapiu skuduru trenkia visai Holivudo industrijai: nutrina nuo blockbusterių viską, kas juos daro neva tai rimtais kūriniais, ir apnuogina tokių filmų turinio tuštybę ir banalumą.
Idėja aiški, tik pakeliui Dumont‘as gerokai vožteli ir sau, nes kritikuodamas ir juokdamasis iš holivudinių nesąmonių, rizikingai priartėja prie tokios pačios nesąmonės.
Kas lieka? Lieka begemotas Pepe iš dominikiečio Nelsono Carloso De Los Santos Arias filmo „Pepe“. Viliuosi, kad vienas laukiamiausių kūrinių nuplaus prėską pagrindinio konkurso skonį. Pamatysime. Berlinalė tęsiasi.
