ISLE OF DOGS
Wesas Andersonas animaciniame filme „Isle of Dogs“ („Šunų sala“), atidariusiame šių metų Berlynalę, nagrinėja, bent jau iš pirmo žvilgsnio, ne pačią dėkingiausią temą – įprastai nebylus ir net savotiškai kuklus žmogaus ir šuns ryšys, perkeltas į kino ekranus neretai tampa tikra sentimentalumo ir gremėzdiškos dramaturgijos fiesta. Tačiau tam kino dievai mums ir atsiuntė W.Andersoną. Kad apie meilę – tarp mylimųjų, draugų, šeimos narių ir gyvūnų – galėtume prabilti be įsiėdusių klišių.
„Isle of Dogs“ pasakoja apie dvylikametį Atari, kuris pasiryžta gelbėti savo šunį, kai Atari dėdė, korumpuotas Megasakio meras, nusprendžia, kad geriausiems žmonių draugams dėl siaučiančio šunų viruso mieste nebeliko vietos ir ištremia juos į Šiukšlių Salą. Suklypusiu lėktuvėliu atskridęs Atari, kurį vietiniai netrunka pakrikštyti Mažuoju pilotu (nuoroda į Antoine'ą de Saint-Exupéry), sutinka šunų grupelę, kuri padeda šeimininkui ieškoti jo augintino. Tik vienas gaujos narys, benamis Šefas, į Atari žiūri skeptiškai…
Šunys yra lojalūs – dažniausiai tuo ir apsiriboja jų portretai kine. Tačiau W.Andersonas mums pasiūlo kur kas platesnę savybių amplitudę: šunys, žinoma, ir čia yra šuniškai ištikimi, bet kartu gali būti ir išsigandę ar sutrikę, kovojantys dėl lyderio statuso ir dėmesio, nuolat besigraudinantys ar, galiausiai, tarpusavyje vis pasidalinantys pikantiškais gandais iš šunų pasaulio.
Pačioje filmo pradžioje žiūrovams pranešama: šunų lojimas išverstas į anglų kalbą, o tekstą iš japonų kalbos padėjo išversti vertėjai, kurie, netrukus suprasime, ir patys neretai tampa filmo personažais. Vien šis gestas – noras paaiškinti, kodėl neanglakalbėje šalyje girdime anglų kalbą (įprastai tokiose situacijose anglų kalbos vartojimas laikomas savaime suprantamu dalyku), yra mandagus linktelėjimas kitai šaliai ir jos kultūrai.
Dalis teksto iš japonų kalbos apskritai yra neverčiama – tuomet visas žiūrovų dėmesys gali atitekti vizualiems W.Andersono sprendimams, kaip niekad pritinkantiems rytų estetiką aproprijuojančiame filme, kuriame dominuoja ašinė simetrija, centriškosios kompozicijos ir dėmesys linijai. Tiesa, kai kuriose scenose Andersono Japonija atrodo suprastinama iki vyšnių žiedų ir sumo imtynių kombinacijos, tačiau riba tarp retkarčiais naivoko žavėjimosi kita kultūra ir jos egzotizavimo čia, laimei, taip ir nėra peržengiama.
INFINITE FOOTBAL
Futbolo taisyklės yra neteisingos, todėl jas reikia perkurti. Tuo neabejoja režisieriaus Corneliu Porumboiu draugas ir dokumentinio filmo „Infinite Football“ („Begalinis futbolas“) protagonistas Laurențiu Ginghină.
Pirmą kartą futbolo „netobulumą“ jis suprato tuomet, kai jaunystėje žaidimo metu susilaužė koją – dėl to negalėjo dalyvauti stojamuosiuose egzaminuose į išsvajotą specialybę ir tapti miškininku. Praėjus vieneriems metams, Naujųjų metų išvakarėse, kojos kaulas (tiesa, jau kitas) vėl lūžo, ir jis pats vienas kęsdamas skausmą turėjo sukarti ne vieną kilometrą per sniegą.
Valstybės tarnautoju daugybę metų dirbantis Laurențiu tiki, jog kažkas turi imtis veiksmų, ir pamažu pradeda kurti naujas futbolo taisykles – siūlo kiekvieną komandą padalinti į dar dvi subkomandas, kiekvienai aikštės pusei sukurti vidurio liniją, vietoje stačiakampio formos aikštės naudoti aštuonkampę... Galiausiai paaiškėja, jog prikūrus naujų taisyklių, galimybės kamuolį perkelti iš vienos aikštės pusės į kitą kaip ir nebelieka, bet Laurențiu nenuleidžia rankų ir darbo imasi iš naujo.
„Infinite Football“ susišaukia su ankstesniais C.Porumboiu darbais. Visų pirma, savo tema ir minimalistine, net šiek tiek buitine forma primena prieš ketverius metus Berlyno kino festivalyje pristatytą „Atsakomąjį mačą“, kuriame C.Porumboiu drauge su tėčiu žiūri prieš beveik du dešimtmečius įvykusių futbolo varžybų, kurioms teisėjavo vyresnysis Porumboiu, įrašą. Ironija, su kuria C.Porumboiu fiksuoja klibinkščiuojančio Rumunijos biurokratijos aparato sraigtelius, primena „Policiją, būdvardį“ (2009), o savo tonu netikėtas finalas – „Lobį“ (2015).
Negalima nepaminėti, jog „Infinite Football“ yra iki ašarų juokingas filmas, tačiau už nuoširdaus kvatojimo, klausantis beprotiškų Laurențiu idėjų, slypi kur kas daugiau nei tik ekscentriška istorija. Tiesiogiai kalbindamas Laurențiu ir savo dėmesį kreipdamas į sąlyginai siaurą pasakojimo lauką, C.Porumboiu žiūrovams atveria kur kas platesnius klodus: leidžia akis į akį susidurti su nepamatuotomis ambicijomis, neįgyvendintais lūkesčiais ir beatodairišku judėjimu pirmyn, net jei kiekvienas sutiktas ir sako, kad keliauji ne tik klaidinga kryptimi, bet dar ir priešinga eismo juosta.
Šiame sistemingame ir savanoriškame trankymesi į sieną slypi kažkas esmingai žmogiško ir todėl, žinoma, velniškai smagaus.
THE HEIRESSES
Konkursinėje programoje pristatomas debiutinis Marcelo Martinessi filmas „The Heiresses“ prožektorių šviesas nukreipia į Paragvajaus aukštuomenę – vyresnio amžiaus Chelą ir jos gyvenimo partnerę Chiquitą. Laikai keičiasi ir pora išparduoda savo baldus. Akivaizdu, kad situacija ir taip prasta, tačiau kai Chiquita dėl kaltinimų sukčiavimu atsiduria už grotų, Chela yra priversta iš esmės keisti savo rutiną.
Bėda tik ta, jog bet kokie pokyčiai prie patogaus gyvenimo pratusiai moteriai tampa iššūkiu – net ir pradėjusi dirbti ji įsikabinusi laikosi statusą rodančių atributų ir vis vien nori išlaikyti tarnaitę, kas kad nelabai patyrusią, ar prabangų automobilį, net jei šis jau senas ir griūvantis.
M.Martinessi su didele atida kuria moterų pasaulį, kuriame įprasta apkalbinėti ir tuo pat metu jaudintis, ką apie tave pagalvos, kai pats neišvengiamai tapsi apkalbų objektu. Pasaulį, kuriame naujoms galimybėms kliudo pačių moterų susikurti barjerai, kurie po truputį griūna išlipus iš savo socialinio burbulo.
Apmaudu tik tai, jog nežinant Paragvajaus istorijos ir nūdienos peripetijų, suprasti kai kuriuos personažų gyvenimo vingius ir subtilius socialinius komentarus gali būti kiek sudėtinga, tačiau net ir stokojant konteksto „The Heiresses“ drąsiai galima vadinti stipriu ir daug žadančiu režisūriniu debiutu.
