Neabejotinai teisingas sprendimas – nors būtų galima pasiginčyti, ar rumuno kūrinys yra sklandžiausiai sustyguotas bei labiausiai pritaikytas plačiai auditorijai, tai neabejotinai pats drąsiausias komentaras šiandienos kultūros pasauliui. O filmui nugalėtojui toks apibūdinimas pritinka.
Bet didžiausias renginio nuopelnas, ko gero, yra net ne pelnyto, savo pėdsaką visame festivalinio kino rate paliksiančio nugalėtojo radimas, o programos pilnavertiškumas. Ankstesniais metais išėjus iš Konkursinės Berlynalės programos seansų visiškai įprasta būdavo su kolegomis šniurkščioti, jog matytas filmas čia pateko tik dėl garsių vardų ar politinės temos, bet tikrai ne dėl kokybės. Šiemet to nebejusti. Net silpniausią įspūdį sudarę programos filmai, nekėlę sau nei tematinių, nei estetinių iššūkių, neatrodė išvis nukritę iš dangaus. Klasikiniai, ne pernelyg įdomus filmai ir tiek.
O džiaugsmą teikusių kūrinių skaičius nuobodžiuosius gerokai pralenkė.
O džiaugsmą teikusių kūrinių skaičius nuobodžiuosius gerokai pralenkė. Prie to prisidėjo ne tik Jude'o džiazavimas, bet galbūt net labiau ramūs, eksperimentų neieškantys kūriniai, šviečiantys, kad ir kaip nesinorėtų vartoti šio žodžio, paprastumu.
Tad jei ankstesniame tekste didžiausias dėmesys kilo nesusikalbėjimui bei konfliktą išryškinančiai formai, šįkart dera atsisukti į filmus, kurie skirtingų asmenybių, pažiūrų, siekių susidūrimą interpretuoja ne kaip priešpriešą, o kaip galimybę augti. Nei Berlyno kino festivalyje, nei autoriniame kine bendrai tai nėra labai įprasta, bet šiemet horizonte matyti daug tikėjimo žmonėmis.
„Sėkmės ir svajonių ratas“
Didįjį žiuri prizą (savotišką antrosios vietos atitikmenį) šiemet laimėjo režisierės Ryusuke Hamaguchi „Sėkmės ir svajonių ratas“ („Wheel of Fortune and Fantasy“). Jį sudaro trys viena su kita nesusijusios istorijos apie netikėtus susidūrimus bei nelaimingą meilę. Pirmojoje veikėja išsipasakoja draugei apie ką tik sutiktą svajonių vyrą, kuris pasirodo esąs tos pačios draugės buvusysis – ir staiga bičiulės tampa konkurentėmis. Antrojoje gerbėja užsuka pas rašytoją jo suvilioti skaitydama erotinę jo paties sukurtą istoriją. Trečiojoje – gatvėje prasilenkia dvi mokyklos laikais romantinius santykius užmezgusios, bet po jo viena nuo kitos atitolusios moterys.
Visą filmą į galvą nevalingai lindo palyginimas su poezija. Paprastai kai kalbame apie kino panašumą su eilėmis, omenyje turimas grožis ar sentimentalumas. Tačiau juk tai būdinga toli gražu ne visai poezijai. Ko gero, tiksliau būtų poetiškumu laikyti linijinės, priežasties ir pasekmės logikos nepaisymą, momentų viršenybę virš apmąstymo ar struktūrų, jausminės patirties svarbą. To japonų režisierės filme per akis.
Tai anaiptol nereiškia, kad „Sėkmės ir svajonių ratas“ yra filmas be siužeto – bene pati didžiausia juostos stiprybė ir yra jos gebėjimas siužetą nuolat pasukti nepramintu taku. Štai trečioji istorija, prasidėjusi kaip buvusių draugių susitikimas, ne tik netrukus pasirodo turinti kur kas didesnį jausminį užtaisą, mat jos ne šiaip sau draugės, bet ir visiškai apsiverčia aukštyn kojomis, kai viena moterų supranta apsipažinusi – jos ne praeities meilės, jos tik primena viena kitai praeities meiles.
Gal apsimeskime, kad visgi esame iš viena kitos praeities ir pasakykime tai, kas skaudina?
R.Hamaguchi scenarijaus grožis tas, jog istorijos nuolat apsiverčia kampu, kuris, rodos, privers jas subyrėti į šipulius, tačiau beveik be išimčių posūkiai kuria tik dar įdomesnę dinamiką. Tęsiant minėtą pavyzdį moterų susivokimas apsipažinus ne tik nesustabdo jų pokalbio, bet ir leidžia joms pradėti spontanišką terapijos seansą – o gal apsimeskime, kad visgi esame iš viena kitos praeities ir pasakykime tai, kas skaudina?
Prasilenkimas toks poetiškas tuo, jog vien dėl nepažįstamosios savo pačių sugalvoto žaidimo pusdieniui tampa reikšmingomis viena kitos gyvenimų dalimis. Tai ne ilgos draugystės pradžia. Tai gebėjimas džiaugtis mažu momentu. Jį tik sustiprina faktas, jog filmo tikrovėje virusas sunaikina galimybę kliautis kompiuteriais, tad visas bendravimas vėl sugrįžta į gyvą erdvę, o net tokios pramogos kaip filmų žiūrėjimas staiga atgauna savo priklausomybę nuo fizinių daiktų. Virtualios, belaikės erdvės nebėra. Sugrįžta materialumas, trukmė, konkretumas.
Be abejo, atsitiktinumas filme kuria ne tik pozityvią reikšmę, kadangi ne visos istorijos baigiasi tokia džiugia nata. Pasakojimuose gausu ir atotrūkio vienas nuo kito, o neteisingai nuspausta raidė gali baigtis kelių gyvenimų griūtimi. Tai nėra matematika: esą projektavimas, planavimas, skaičiavimas – būtinai blogai, chaotiškumas bei laikinumas – gerai.
Daugiau prasmės įmanoma rasti perėmus autorės simpatiją netikėtumui kaip užmirštai, nuvertinamai gyvenimo sričiai. Net kelis kartus filme pasikartojanti mintis, jog prabėgančius dalykus būtina sugauti – pasibaigusiems santykiams grąžinti liepsną, erotiką įrašyti bei išsaugoti – atrodo kaip švelnus pasityčiojimas iš noro turėti. Kitas žmogus gali įsitraukti į mūsų gyvenimus netikėtai, to neprašytas. Bandyti jį nusavinti pritaikant sąvokas „visada“, „niekada“ ar „amžinai“ – tai nepastebėti grakščiausių gyvenimo kalambūrų.
„Pristatymas“
Pietų Korėjos režisierius Hong Sangsoo jau tapo kone kasmetiniu Berlyno festivalio svečiu, o ir šiaip jo filmografija per pastaruosius penkerius metus jau pasipildė septyniais naujais projektais. Toks produktyvumas nepaprastai retas, bent jau tokiame „prestižiniame“ lygyje. Kaip jam tai pavyksta iš dalies paaiškina pati filmų forma. H.Sangsoo juostų pagrindas yra gyvas dialogas: nei įspūdingų mizanscenų, nei painios aktorių bei kameros judėjimo choreografijos čia nebūna. Paprastai žmonės susitinka, vaikščiodami pasikalba, susėda kur nors pasikalbėti valgydami ir vėl eina toliau.
„Pristatymas“ yra sunkiai perkandamas riešutas.
Atrodytų, „Pristatymu“ („Introduction“) pavadintas kūrinys turėtų tapti puikiu susipažinimu su ne visiems iš pirmo bandymo įkandamo autoriaus stiliumi (man pačiam prireikė keleto H.Sangsoo peržiūrų, kol tai ėmė teikti šiokį tokį malonumą). Nieko panašaus – nors šįsyk nebelieka ankstesniam režisieriaus kūrybos periodui būdingo šokinėjimo laike, nagrinėjant, kaip santykius būtų pakeitęs vienas smulkus skirtumas, „Pristatymas“ yra sunkiai perkandamas riešutas.
Ne dėl pernelyg sudėtingų dėmenų, tačiau priešingai, dėl to, jog viskas elementariai paprasta. Lyg kamera būtų atsukta į banalią kasdienybę. Šiokį tokį paaiškinimo darbą turi atlikti pats žiūrovas, nes vis pasikartojantis pokalbių plokštumas gali slėpti tiek neišsakytą gelmę, tiek nebesusikalbėjimą, tiek sausą mandagumą ir nieko daugiau. Atrodytų, žmonių kontaktas filme nėra kažkokių „didesnių“ idėjų reprezentacija – H.Sangsoo ir domina būtent susilietimas. Sąmoningai neaprašau siužeto, mat šis išdėstytas žodžiais suteikia visai kitokį, kur kas painesnį įspūdį nei yra iš tiesų.
Negali sakyti, kad jo filmai apie nieką, nes pokalbiuose visgi išryškėja rimtos temos, o veikėjai nusprendžia priimti drastiškus pokyčius.
Jei žiūrovas į filmą neįsitraukia – jei nejaučia noro ar poreikio sekti smulkius kasdienių pašnekesių niuansus, išraiškas, pasikeitimus, Pietų Korėjos filmas taps nuobodybe. Itin gražų žiūros tašką tokiam atvejui pasiūlo vienas iš veikėjų. Moteris garsiam aktoriui primena prieš keletą metų vykusį pokalbį su jos sūnumi, kuriame esą jis pasiūlęs vaikinui taip pat sukti į vaidybą. Sūnus patarimo paklausė, o štai pats aktorius jo net neprisimena.
„Jam tai buvo įvykis, o tau – paprasčiausias komentaras“, – reziumuoja moteris. Gebėjimas žaisti riba tarp viena bei antra, ko gero, ir yra didysis autoriaus talentas. Negali sakyti, kad jo filmai apie nieką, nes pokalbiuose visgi išryškėja rimtos temos, o veikėjai nusprendžia priimti drastiškus pokyčius. Bet negali sakyti ir kad tai epai ar netgi dramos – dėmesys čia skiriamas kasdienybei bei smulkioms jos detalėms. Žmonių kontaktai egzistuoja tarpinėje padėtyje, kur tėra tik pasakymai, tik vieni iš tūkstančių pokalbių, tačiau kartu ir monumentalūs, gyvenimą keičiantys postūmiai, kuriuose ir glūdi visa žmogiškumo esmė.
Beje, kitą H.Sangsoo filmą „Moteris, kuri pabėgo“ nuo kovo 18 d. galite pamatyti „Kino pavasaryje“. Daugelis to, kas galioja „Pristatymui“, pasakytina ir apie „Moterį, kuri pabėgo“.
„Ponas Bachmannas ir jo klasė“
Vienintelis Konkursinės programos dokumentinis filmas „Ponas Bachmannas ir jo klasė“ („Mr. Bachmann and his Class“) taip pat įspūdingas savo dėmesiu kasdieniams momentams bei įvykiams, ne apibrėžimams ir išvadoms. Tai – gabalas vidurinės mokyklos klasės, susidedančios iš skirtingų religijų, kultūrų bei svajonių vaikų, gyvenimo.
Nei vienas nesutarimas neperauga į karą ar net konfliktą.
Beveik keturių valandų trukmės kūrinyje vis išnyra klausimai, kurių dydis patiems vaikams kol kas nesuvokiamas. Tėvai jiems aiškina, kad jų svajonių profesija nepraktiška. Užverda diskusija, ar ant sienos klasėje gali kabėti nukryžiuotasis. Vaikai pasakoja apie kūdikystėje paliktas tėvynes bei tai, kodėl vargiai beprisimenama šalis jų mintyse vis tiek yra labiau namai negu Vokietija.
Bet nei vienas nesutarimas neperauga į karą ar net konfliktą. Matant, kaip mokytojai, ypač pats ponas Bachmannas, skiria dėmesį išklausti bei išklausyti vaikų apie jų savijautą, leisti jiems patiems apmąstyti, kas juos skaudina ir kaip jie galbūt skaudina kitus, apima baltas pavydas. Klausimas, ką pasieks ir kuo taps šie vaikai, atrodo neteisingas bei nenaudingas – taip ugdomi jie turi puikius šansus išsivystyti į savarankiškus, empatiškus suaugusius. O ar ne toks švietimo sistemos tikslas yra dar svarbesnis už profesijų radimą?
Kur dėti tokį edukacijai aktualų filmą, kai jis trunka keturias valandas?
Mane visuomet žavėjo filmai, gebantys problemą ar filosofiją pristatyti centre laikydami veikėjus. Kai junti, jog kūrėjų dėmesys visų pirma skirtas žmogui ir tik per gyvą jo portretą atskleidžiama socialinė tematika, kur kas paprasčiau įsijausti į šios tematikos aktualumą. Viena yra nesuprasti, kaip jaučiasi virtualus, hipotetinis kitas ir visai kas kita ignoruoti konkretaus, priešais stovinčio žmogaus savijautą.
Maria Speth filmo nauda abejoti verčia tik jo trukmė. Europos kino bendruomenėje įprasta laikytis įsitikinimo, jog režisierius turi turėti pilnas teises nuspręsti, kaip bus „sukirptas“ jo filmas. Kartais išlipti iš standartinio dviejų valandų formato reikalauja pati istorija. Galima ginčytis, jog tas pats galioja ir „Ponui Bachmannui“.
Tačiau kur dėti tokį edukacijai aktualų filmą, kai jis trunka keturias valandas? Kas, vertinant racionaliai, gali paskirti tiek savo laiko dokumentikai apie švietimą, kai joje nėra nei statistinių duomenų, nei plataus matymo lauko, nei paaiškinimo, kokia metodika kaip pritaikoma. Tai nuostabus pavyzdys apie mokymą su pagarba ir susikalbėjimu, ne tik norint primesti griežtai apibrėžtas normas – tik kas tą pavyzdį pamatys?
Suvesti visą Berlynalės programą į vieną liniuotę, kurios viename gale yra susikalbėjimo negalimybė, o kitame – tikėjimas terapine, fantastine dialogo verte, nederėtų. Kiekvienas aptartų kūrinių turi kur kas daugiau dimensijų bei briaunų. Tačiau man, kaip žiūrovui, itin smagu matyti tokį polemikos kampą.
Kartą režisieriaus Sergėjaus Loznitsos filmo seanse šis atsakydamas į klausimą (beje, užduotą Vytauto Landsbergio) koks gali būti ištrūkimas iš jo vaizduojamo Donbaso siaubo, atsakė maždaug taip: mano darbas yra konstatuoti ligą, bet aš negaliu sugalvoti jos gydymo.
Šiemet Berlyno kino festivalis sugebėjo pateikti abu šiuos dėmenis. Tematiškai aktualūs filmai apie viešame diskurse kylantį nesusikalbėjimą bei panašias kultūriškai svarbias problemas – tai tarsi diagnozė. O poetiškesni, mažiau su konkrečia socialine situacija susiję ir žmogiškam kontaktui paskirti filmai – savotiškas vaistas. Tokia mano interpretacija – be galo siaura. Ir nei pilnavertiškai ištirti, nei, juo labiau, išgydyti visuomenės ligų kinas negali. Bet jis gali suteikti mąstymo postūmius. Jis gali naujai apibrėžti apie ką ir kaip reikšminga kalbėti. Jis gali įsivaizduoti, ką reikštų išlipti iš savęs bei priversti pamatyti kito akimis.
Visgi svarbiausia, žinoma, ne temos, bet jų išpildymas. Kad Berlyno kino festivalis sugebėjo surinkti tokią visapusiškai įdomią, vertingą, kokybišką programą yra puikus pasiekimas. Tą padaryti pandemijos išretintame kontekste, kur renginio organizavimas virtualiai išsyk atbaido dalį kūrėjų – stačiai neįtikėtina.