Ačiū Dievui / By the Grace of God
François Ozonas, savo kūrybiniame kelyje daugiausia dėmesio skyręs geismo ir seksualumo tyrinėjimams, su naujausiu savo filmu „Ačiū Dievui“ (By the Grace of God) žengia į naują teritoriją. Režisierius pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie nuo Liono kunigo Bernardo Preynato vaikystėje nukentėjusius vyrus – kunigui oficialiai mesti kaltinimai seksualiai išnaudojus 70 berniukų.
„Ačiū Dievui“ tikriausiai neišvengs palyginimų su „Oskarą“ pelniusia Tomo McCarthy „Sensacija“ (Spotlight, 2015), pasakojusia apie žurnalistinį tyrimą, atskleidusį Bostono kunigų seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius.
Šiedu filmai panašūs keliais aspektais: abi istorijos atskleidė visuomenei lig tol nežinomą informaciją apie Katalikų bažnyčią ir kunigų piktnaudžiavimą galios pozicijomis, abiejose svarbų vaidmenį vaidino žiniasklaida, nors F.Ozonas, pats tikinęs, kad šio filmo kūrimas jam priminė žurnalistinį darbą, didžiausią dėmesį skiria asociacijai „La Parole Libérée“, kuri suvienijo B.Preynato aukas, ilgainiui nusprendusias kreiptis tiek į teismą, tiek į žiniasklaidą.
„Ačiū Dievui“ bei „Sensaciją“ suvedus į dvikovą, pastaroji gautų tašką už išlaikytą santūrų toną, tinkamą tokiai temai, bet neįmanomą F.Ozonui. Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir F.Ozonas negali išvengti sentimentalumo ir ant perspaudimo ribos kartais balansuoti pradedančios dramos. Tačiau negi dėl to rimtai pyksi? Kur kas svarbiau atrodo tai, jog „Ačiū Dievui“ visa galva pranoksta „Sensaciją“ ne tik kuriant pilnakraujus personažus, bet ir gerokai kūrybiškiau dėliojant pasakojimą.
F.Ozonas renkasi trinarę struktūrą, tačiau apie tai žiūrovas sužinos filmui jau įsibėgėjus. Iš pradžių susipažįstame su Aleksandru, kurį ilgą laiką manome esant filmo protagonistu – jis pirmasis pradeda reikalauti, kad B.Preynatas būtų nušalintas ir nebedirbtų su vaikais. Aleksandrui ieškant teisingumo, horizonte atsiranda François, kuris nejučia tampa naujuoju protagonistu, vėliau estafetę perduodant Emmanueliui, tačiau – ir tai svarbu pabrėžti – toliau aktyviai sekant kitų personažų istorijas. Jau netrukus Lietuvoje pasirodysiantis „Ačiū Dievui“ taip organiškai pereina iš vienos siužetinės plotmės į kitą, taip lengvai keičia savo protagonistus, kad po šio filmo F.Ozono meistrystei pagiriamąjį žodį turėtų išsakyti net didžiausi jo kritikai.
Pasakodamas istoriją iš aukų perspektyvos (B.Preynato personažui čia skiriama nedaug dėmesio), F.Ozonas, be jokios abejonės, stovi jų pusėje. Vis tik mesti kaltinimą, jog savo personažų kovą režisierius pristato pernelyg idealizuodamas, taip pat nevertėtų. Filmo pabaigoje režisierius tarp eilučių iškelia klausimą apie tai, kur yra bet kokio socialinio judėjimo pabaiga. Kada kova vis dar prasminga, o kada vyksta tik iš inercijos ar įtikėjus, jog visi žingsniai, vedantys į tikslą, yra neatsiejami nuo komunikacinių žinučių bei žiniasklaidos dėmesio? Atsakymų F.Ozonas nepateikia – šiuos klausimus apsvarstyti teks pačiam žiūrovui.
10 deš. vid. / Mid90s
Kai mokiausi mokykloje, tie, kurie norėjo pritapti prie subkultūros, jai akivaizdžiai nepriklausydami, būdavo vadinami ne pačiu gražiausiu terminu. Pavyzdžiui, jei savo išvaizda imituodavai panką, bet apie pačią pankų kultūrą nė velnio nenutuokei, gaudavai pystpankio etiketę.
Jei grįžčiau į mokyklos laikus, turbūt nesusilaikyčiau panašių terminų nepritaikiusi „Panoramos“ programoje pristatomam aktoriaus Jonah Hillo režisūriniam debiutui „10 deš. vid.“ (Mid90s), kuris nedaro nieko daugiau, tik iš naujo perkepa Larry Clarko bei Harmony Korine’o juostas, įmaišydamas ir šaukštą kitą Gus Van Santo stiliaus.
J.Hillas pasakoja coming-of-age istoriją apie trylikametį Stevie’į, kurį į savo draugiją priima vyresnių skeiterių kompanija iš sudėtingų šeimų. Jie dienas leidžia važinėdami riedlentėmis, blevyzgodami ir gąsdindami vyresniuosius, tačiau prispaudus bėdai kiekvienas mūru stos už draugą, net jei vakar pats svarstė, ar tik nereiktų jam neblogai užvažiuoti.
Įsisukti į šią rutiną netrunka ribas kol kas sunkiai net sau pačiam įvardijantis Stevie’is, mėginantis kartoti viską, ką daro jo „kieti“ draugeliai. Tačiau pats Stevie’s jausis dėkingas naujiesiems bičiuliams, kurie atvėrė duris į tai, ką jis mano esant „vyrišku pasauliu“: apsižodžiavimus su apsauginiais, svaigalus, pirmąsias seksualines patirtis ir viešą šių patirčių aptarimą.
J.Hillas, turėdamas laiko distanciją, galėjo sukurti filmą, kuris pasiūlytų naują perspektyvą į 10 deš. ir jo problemas jauno žmogaus akimis, tačiau visa tai, ką žiūrovui pateikia režisierius, yra ne autentiškas žvilgsnis, o jau kultiniais tapusių filmų pergromulavimas su šabloniškais personažais ir nostalgijos prieskoniu – ir tikrai ne su savirefleksijos ar socialinės kritikos aidais, kuriuos buvo galima atrasti J.Hillą akivaizdžiai inspiravusių autorių darbuose.
Ir nors suprantu, kad 90-ųjų fetišas dabar ant bangos, nepasiūlyti nieko daugiau, tik imitaciją – pradedant laikmečiu ir tema, baigiant vizualiniais sprendimais (daugiau juostos „grūdo“ dar reiktų paieškoti) – yra paprasčiausiai negarbinga. Šią pamoką, net neabejoju, buvo galima išmokti dar ir iš tų pačių 90-ųjų skeiterių.
Žemė po mano kojomis / The Ground Beneath My Feet
Jauna, ambicinga, visad pasitempusi Lola yra griežtai sustygavusi savo gyvenimą. Rytais ji sportuoja, dienomis (o dažnai – ir vakarais bei savaitgaliais) visas jėgas atiduoda darbui, kuriame tikisi greitai pakilti karjeros laiptais, naktimis lova kartais dalinasi su savo viršininke. Tačiau gyvenimas turi tendenciją nepaisyti mūsų planų. Apie tai pasakoja konkursinėje programoje pristatomas austrų režisierės Marie Kreutzer filmas „Žemė po mano kojomis“ (The Ground Beneath My Feet).
Kai šizofrenija serganti Lolos sesuo Connie vėl atsiduria ligoninėje, Lola iš paskutiniųjų mėgina ja rūpintis – tiesa, kaip vėliau pripažins ji pati, daugiau iš pareigos, nei iš meilės. Situacija pasidaro dar sudėtingesnė, kai Lola pradeda sulaukti sesers skambučių, skundžiantis, jog ligoninėje jos neprižiūri. Tačiau susisiekus su gydymo įstaiga, Lolai pranešama, kad Connie dar nei kartą neprašė pasinaudoti telefonu ir kalbėtis su Lola tikrai negalėjo...
Panašūs siužetiniai posūkiai matyti jau ne viename filme ir nedarytų įspūdžio, jei „Žemė mums po kojomis“ visų pirma būtų trileris, o ne drama. Tačiau M.Kreutzer, renkasi būtent tokį kelią – kalbėti apie vidų, o ne išorę.
Psichinė liga čia nėra tik įdomi aplinkybė, ieškant atsakymo į užmintą mįslę. Realistiškame, neskubraus ritmo, tačiau puikiai žiūrovo dėmesį išlaikančiame filme psichinė liga jaukia žmonių gyvenimus, keičia jų santykius ir neturi lengvų sprendinių. Taip, kaip nutinka ir tikrame pasaulyje, net jei jis kartais primena trilerį. Arba komediją – jautriame M.Kreutzer filme visa netikėtai nuskambėjo keletas šioje Berlynalėje kol kas labiausiai pavykusių pokštų.
