Aš buvau namie, bet... / I Was at Home, But...
Astrid, sutikusi pažįstamą režisierių, pradeda piktintis jo režisūrine prieiga – esą neteisinga į savo kūrinį įtraukti ir ligonius, ir aktorius. Tuos, kurie iš tiesų išgyveno (ir tebeišgyvena) konkrečią patirtį, ir tuos, kurie tik apsimeta. Tai neautentiška. Dar blogiau – tai nenuoširdu.
Ši ilga, susierzinimo, skausmo ir iš jo besiveržiančio neintencionalaus humoro gaidų pilna scena man pasirodė viena įdomiausių už geriausią režisūrą Berlynalėje apdovanotame Angelos Schanelec filme „Aš buvau namie, bet...“ (I Was at Home, But...). Gal dėl to, kad joje intelektualinė provokacija turėjo emocinį pamušalą. O gal todėl, kad šioje scenoje Astrid išsakytą kritiką taip įdomu pamėginti pritaikyti ir pačiam filmui? Tikiu, jog taip nutiko neatsitiktinai ir autoironijos lašas kiek pagerino komplikuotą mano santykį su A. Schanelec darbu.
Prisimenu, kokia nepatogi atrodė kino teatro kėdė žiūrint 2010 m. sukurtą ypač lėto tempo režisierės filmą „Orli“, siūlantį pažvelgti į oro uosto keleivių pasikalbėjimų ir patylėjimų fragmentus. Tąkart filmas man pasirodė ganėtinai schematiškas ir stokojantis gyvybės. Ir nors „Aš buvau namie, bet...“ pasiūlo ne vieną protagonistės emocinį proveržį, tad skųstis gyvybės stoka tampa sudėtingiau, sukonstruoto filmo įspūdis lieka ir čia.
Manytum, kad dėl to besti pirštu reiktų į nuoseklaus (ar aiškaus) naratyvo nebuvimą. Filmas prasideda, kai Astrid sūnus Filipas pradingsta, o tuomet lyg niekur nieko sugrįžta. Šis įvykis išmuša Astrid iš vėžių ir visą likusį laiką stebėsime jos krizės dinamiką. Kartais rėksmingą, varant vaikus iš namų. Kartais kupiną frustracijos, bandant atgauti pinigus už ką tik įsigytą, bet sugesti jau spėjusį dviratį. Kartais tykią, patikėjus, jog viskas susitvarkė ir vėl stojo maloni, paprasta rutina. Tačiau visi šie Astrid gyvenimo epizodai neturi aiškaus dramaturginio ar loginio ryšio. Ką jau ir kalbėti apie visai naujas plotmes, į kurias žiūrovus įmeta režisierė – pavyzdžiui, mokykloje repetuojamą „Hamleto“ pastatymą ar dviejų mokytojų santykių peripetijas.
Bet iš tiesų besti pirštu norėtųsi kiek kitur. Duodama progų dalį filmo aspektų surišti – kad ir punktyru, tačiau kitus taip ir palikdama kyboti ore, A.Schanelec leidžia suprasti, kad jos filmas visų pirma yra apie intelektualinę pastangą. Tai tarsi rebusas be galutinio sprendinio, kviečiantis svarstyti, klausti, kvestionuoti ir neigti. Filmas, suteikiantis intelektualinį malonumą to malonumo siekiančiam, bet (atmetus kelis išties jautrius, emocinį užtaisą turinčius epizodus) taip ir neužčiuopiantis to krizėje atsidūrusią motiną veriančio jausmo, apie kurį sakosi pasakojantis – galbūt, kaip pasipiktinusi vidury gatvės mums paaiškintų pati Astrid, tiesiog per daug apsimetinėjantis ir per mažai nuoširdus.
Piranijos / Piranhas
Sprendimas geriausio scenarijaus apdovanojimą Berlyno kino festivalyje skirti italų režisieriaus Claudio Giovannesi kartu su Maurizio Barucci ir Roberto Saviano parašytam filmui „Piranijos“ (Piranhas) nustebino. Ne dėl to, kad pastarasis būtų labai prastas – jis tiesiog nepasiūlo nieko originalaus.
Neapolyje paauglys Nicola, valyklos savininkės sūnus, yra nepatenkintas tuo, kaip pasikeitė gyvenimas rajone valdžią perėmus naujai mafijos grupuotei – senieji mafiozai, galvoja Nicola, savo rajonu rūpinosi ir reketu neužsiiminėjo. Tačiau ieškodamas, kaip pagelbėti mamai ir prasimanyti pinigų, jis pats įsisuka į mafijos tinklą, o apetitas, kaip žinia, kyla bevalgant – Nicola netrukus pats tampa mafijos grupės vadeiva.
Istorija, kurioje, be jokios abejonės, turi būti ir meilės linija, matyta ne kartą ir ne du, o kažin kokių dramaturginių ar kino kalbos naujovių nepasiūlo. Net ir smurto, mafijos gyvenimo tamsybių bei viso kito tokiems filmams pritinkančio aštrumo čia atseikėta mažokai. „Piranijos“ yra kaip reta švelnios.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad C.Giovannesi filmas, kurį išvys ir Lietuvos žiūrovai, yra pakankamai įtraukiantis. Ir tai, pirmiausia, yra vykusiai parinktų pagrindinių aktorių nuopelnas, kurie savo ne patiems įdomiausiems personažams sugeba suteikti daugiau spalvų ir kiek apvalyti filmo dramaturgijos nuaustus žanro klišių voratinklius.
Vogti arklius / Out Stealing Horses
Hansas Peteris Mollandas, tarptautinėje arenoje labiausiai išgarsėjęs šiaurietiškais trileriais ir jų variacijomis, grįžta prie dramos – žanro, kuriam rodė simpatijas savo karjeros pradžioje – ir imasi ekranizuoti sunkiai ekranizuojamą Pero Pettersono romaną „Vogti arklius“.
„Scanoramos“ įsigytame filme, kaip ir romane, jungiamos kelios laiko plotmės – šiandiena ir praeitis, senatvė ir vaikystė. Po žmonos žūties, 67-erių Trunas persikrausto į atokų kaimelį Norvegijoje. Čia, sniegynų ir miškų apsuptyje, niekas netrukdo jo vienatvės. Kol staiga nepasirodo kaimynas, kurį Trunas supranta esant vaikystės draugo broliu. Šis susitikimas Truną priverčia mintimis grįžti atgalios, į vieną vaikystės vasarą, kai jo ir jo šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Į kino ekranus perkelti įvaizdžių, įvykių ir refleksijų turtingą knygos pasakojimą, kuris dar ir nuolat šokinėja laike, yra nemenkas iššūkis, ir vargu, ar galima teigti, jog režisieriui pavyko su juo susidoroti. Atrodo, jog „Vogti arklius“ užsimoja per daug. Tai, kas rašytiniame tekste atrodo sodru, perkėlus į kiną (tai reiškia, ne tik įžodinus, bet ir įvaizdinus) pradeda svaiginti – daugiasluoksniame pasakojime darosi sunku atrasti svorio centrą, kaip kad nelengva ir padrikus epizodus sudėlioti į daugiau mažiau nuoseklų Truno patirčių lauką.
„Vogti arklius“ operatoriui Rasmusui Videbækui atiteko „Sidabrinis lokys“ už ypatingą indėlį į kino meną. Jo kuriama storu sniego sluoksniu užklota ir trobelės prieblandoje skendinti seno žmogaus vienatvė, kaip ir spalvomis sproginėjanti, vasariška šiluma alsuojanti vaikystės vasara daro įspūdį – regis, abu metų laikus ir tokias skirtingas juose užgimstančias patirtis jauti savo paties oda.
Vis tik galvojant apie šių metų Berlyno kino festivalio konkursinę programą, atrodo, buvo ir įdomesnių kino kalbos sprendinių pasiūliusių filmų. Kad ir iš galvos niekaip nedingstanti Denis Côté „Vaiduoklių miestelio antologija“, kuri, deja, taip ir liko be apdovanojimų.
