Filmas prasideda ten, kur baigiasi „Žmogus iš plieno“. Benas Affleckas, vaidinantis milijardierių Briusą Veiną, atvyksta į Gotamą pasižiūrėti Supermeno (aktorius Henry Cavillas) ir Generolo Zodo kovos, negailestingai niokojančios miestą. Briusas patiria šoką, išvydęs, kaip jo kompanijos pastatas griūna žemėn ir visi jo mylimi žmonės kartu su juo. Betmenas yra įsitikinęs, kad dėl savo antžmogiškos galios, kuri gali būti pražūtinga mūsų planetai, Supermenas privalo būti sunaikintas.
Ar tai yra kova? Jei taip, panašu, kad ji vyksta ne tarp superherojų, o tarp „Marvel“ ir „DC“ kompanijų. Gali kilti klausimas – dėl ko kariaujama? Dėl pelno? Dėl žiūrovų simpatijų? Ar produkcijos kokybės? Bet kuriuo atveju, jėgos tokios nelygiavertės, kad labiau primena tarpklasines krepšinio varžybas tarp penktokų ir dešimtokų.
Pasirodžius filmo anonsui, šiurpas nubėgo kūnu – filmas apie kovą tarp Betmeno ir Supermeno?! Nuostabi filmo idėja – du superherojai, skirtingi kaip diena ir naktis bei turintys kardinaliai besiskiriančias ideologijas, kovoja dėl žmonių pripažinimo. Vien tik mintis, kad nebus tipinio antagonisto šiame filme, kurstė lūkesčius. Tie, kas matė bent filmo pristatomąjį filmą, žino, jog antagonisto klausimas pasisuko visai kita linkme. Z.Snyder‘is yra režisierius, kuriam neįdomi personažų raida. Geriausiai jis išmano veiksmą, todėl veiksmą šiame filme ir matome.
Paaiškėjus, kad B.Affleckas vaidins Betmeną, atsirado daugybė prieštaravimų ir kontroversiškų pasisakymų iš fanų pusės, jog šis aktorius niekada neprilygs garsiojoje Ch.Nolano trilogijoje Betmeną įkūnijusiam Ch.Bale‘ui. Visgi filmui pasirodžius, B.Affleckas sulaukė daugybės pagyrų. Žinoma, daug kas tikėjosi išvysti Tamsos riterį, kovojantį prieš Supermeną, bet nesuprato, kad B. Affleckui norint tapti Tamsos riteriu reikia pagalbos ne iš Z.Snyderio , o iš Ch.Nolano.
Žinoma, daug kas tikėjosi išvysti Tamsos riterį kovojantį prieš Supermeną, bet nesuprato, kad B. Affleckui norint tapti Tamsos riteriu reikia pagalbos ne iš Z.Snyderio , o iš Ch.Nolano.
Šiame filme buvo keturi geri dalykai: minėtasis B.Affleckas, G.Gadot už įtikinamą Paslaptingosios Moters įkūnijimą, J.Ironsas – už jo naujai pateiktą Alfredo, kuris viso filmo metu sakė daugiau logišku ir įdomių dalykų, negu viso filmo metu didžioji dalis personažų, paveikslą ir Hanso Zimmerio muzika, kuri akimirkomis buvo labai taikli, tačiau dažniausiai tinkamai nepanaudota.
Kodėl „Marvel“ tokie sėkmingi? Nes jie „augina“ savo žiūrovą ir pratina prie savo sukurtų superherojų. „DC“, deja, nesugebėjo pasekti konkurentų pavyzdžiu. Kol „Marvel“ kuria pavienius filmus kiekvienam savo superherojui ir tik vėliau juos sujungia į bendrą būrį, taip padarydami istoriją įspūdingesnę, „DC“ sudeda didžiąją dalį savo herojų į vieną filmą ir tik po to bando atregzti šią maišalynę, kiekvienam herojui sukurdami po filmą. Sprendžiant iš Paslaptingosios Moters pasirodymo ir remiantis komiksais, greitai galėsime tikėtis „Teisingumo Lygos“ susibūrimo.
„Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ trunka apie 2 valandas 30 minučių. Tai gana ilgas filmas. Viskas būtų gerai, jeigu filmas išnaudotų savo laiką tinkamai, tačiau jame staigiai šokinėjama nuo vienos scenos prie kitos ir galiausiai nebesupranti, kas vyksta ekrane.
Imkime pavyzdį. Sunku turbūt ir pasakyti, kiek laiko „Betmenas“ dominuoja mūsų kultūroje ir atmintyje, tad šio herojaus priešistorės, kaip ir kodėl jis atsirado, aiškinti jau nebereikia. Visgi, kolektyvinės atminties Z.Snyderiui, atrodo, negana.
Kaip ir kiekviename eiliniame filme su Betmenu parodoma, kaip nušaunami jo tėvai, dar ir su „slow motion“ scenomis. Apskritai, filme gausu nereikalingų scenų, kurios neturi nieko bendro su pagrindine istorija, tačiau joms režisierius skyrė gana daug laiko, o susitelkti tiek scenarijaus skylių užkamšymu, regis, pamiršo.
Kai kurie šio filmo personažai akimirkomis pasirodo išties reikšmingi ir svarbūs, tačiau didžiąją laiko dalį paprasčiausiai neranda sau vietos. Puikus pavyzdys – Amy Adams personažas Luis Lane, kuri tik ir laukia, kol ją išgelbės jos mylimas Supermenas.
Vos tik susidaro įspūdis, jog ši veikėja gali būti reikšminga istorijai, ji staiga dingsta, o vėl pasirodžiusi priima nelogiškus sprendimus, tad žmogus iš Kriptono būna priverstas gelbėti savo merginą. Būtent toks yra šis filmas – nelogiškas ir chaotiškas.
Kalbant apie chaotiškumą, patirti svetimą gėdą žiūrint į filmo personažą yra gan sunku, tačiau įmanoma. Šis jausmas neapleidžia žiūrint į Jesse‘io Eisenbergo personažą Lexą Luthorą. Nesmagumas žiūrint kyla ne dėl paties fikcinio personažo, bet dėl aktoriui iškeltų reikalavimų, koks tas personažas turi būti. Z.Snyderiui atrodo, kad vienas garsiausių ir įdomiausių fikcinių blogiukų turėtų būti bambantis po nosimi, kalbantis įmantriomis citatomis žmogus, kuriam iki beprotybės trūksta tik dar trupučio savo paties išgalvotų pezalų.
Z. Snyderiui atrodo, kad vienas garsiausių ir įdomiausių fikcinių blogiukų turėtų būti bambantis po nosimi, kalbantis įmantriomis citatomis žmogus, kuriam iki beprotybės trūksta tik dar trupučio savo paties išgalvotų pezalų.
Aš nežinau, kodėl Jesse‘is Eisenbergas sutiko vaidinti tokį personažą, tačiau tomis akimirkomis, kai neužplūsdavo svetima gėda, tiesiog norėjosi jam užvožti, kad pagaliau užsičiauptų.
Apibendrinus, „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ – tai labai brangus vaizdų kratinys, ne pasakojantis istoriją apie kovą tarp Betmeno ir Supermeno, o bandantis mus parengti būsimiems „DC“ filmams apie „Teisingumo Lygą“.
Filme neišvysime gilių personažų, nepriekaištingo montažo ar tolygaus siužeto. Užtat jame tikrai pamatysime keletą minučių gero veiksmo, retkarčiais sužibančius veikėjus ir, žinoma, begales beprasmių scenų, kurių neturėtų būti filme.
