Tačiau „Sensacija“ primygtinai atsisako graudinti. Ji siekia kur kas daugiau – papasakoti istoriją apie tai, kaip gimė istorija.
2002 m. laikraščio „Boston Globe“ tyrimų skyriaus „Spotlight“ komanda sulaukė informacijos, jog Bostono arkivyskupijoje kunigai tvirkina vaikus. Tai, kas iš pradžių atrodė tik pavieniai atvejai, po beveik metus trukusio tyrimo atskleidė milžiniško masto kunigų pedofilijos skandalą, išsikerojusį ne tik JAV, bet ir už jos ribų.
Apie prievartos atvejus „Spotlight“ žurnalistai paskelbė daugiau nei 800 straipsnių, o už šį tyrimą buvo skirta Pulitzerio premija.
Todėl šis filmas – tai odė kantrybei ir atsakomybei, kruopščiam faktų rinkimui ir tikrinimui. Žurnalistikai, kuri keičia istoriją.
Kiek ironiškai skambantis lietuviškas filmo pavadinimas („sensacija“ jau yra įgavusi neigiamą konotaciją) gali gerokai klaidinti. Mat pasakojama ne tiek apie skandalingą naujieną, kiek apie tai, kas atvedė iki jos – darbą, kuris yra ne sensacingas, o lėtas ir sunkus procesas. Todėl šis filmas – tai odė kantrybei ir atsakomybei, kruopščiam faktų rinkimui ir tikrinimui. Žurnalistikai, kuri keičia istoriją.
Tvirtai savo rankose laikydamas pasakojimą, režisierius T.McCarthy kuria dramą kalbėdamas ne apie tai, ko žiūrovas nežino (vargu, ar filmo finalas ką nors nustebins), bet drauge su juo mėgindamas rasti teisingą kelią į šį žinojimą. Toks buvo „Spotlight“ žurnalistų tikslas, tokiu pat keliu žengė ir „Sensacija“.
Tačiau didžiausią šio filmo stiprybę lygiai taip pat būtų galima laikyti ir trūkumu – „Sensacija“ taip stengiasi išvengti spekuliacijų ir manipuliavimo emocijomis, jog nejučiomis pereina į statišką režisūrą, kuriai trūksta tiek ritmo, tiek originalumo.
Paprastumo nederėtų painioti su konvencionalumu – vizualinę pusę iki beveik televizinio formato redukuojantis filmas springsta greitu montažu, o tolygus studijinis apšvietimas, sugriaunantis šviesotamsos galimybę, dar labiau „suplokština“ ir taip neįmantrų vaizdą.
„Sensacija“ tampa šaltu ir racionaliu žurnalistinio darbo pjūviu.
„Sensacijos“ personažai taip pat veikiau primena statistus, o ne herojus – katalikiškoje aplinkoje augę žurnalistai, pasiryžę demaskuoti bažnyčios instituciją, tėra per savo darbą apibrėžiami įrankiai, naudojami pasakojant tikrais įvykiais paremtą istoriją, kurią režisieriaus sąmoningai izoliuoja nuo bet kokių vizualinių, emocinių ar dramaturginių trukdžių.
Taip „Sensacija“ tampa šaltu ir racionaliu žurnalistinio darbo pjūviu, tačiau net filmo kritikai yra priversti sutikti, jog emocinio pagrindo stokojanti studija yra gerokai teisingesnis, moralesnis ir drąsesnis sprendimas, nei perdėtas dramatizmas bei patetika.
Šiuo keliu pasukti būtų buvę gerokai lengviau – kontroversiška tema pati savaime užaštrina kampus, o pridėjus keletą šabloniškų siužeto vingių bei jausmingą garso takelį, turėtume dar vieną tradicinę dramą apie kovą už teisingumą.
Iš tiesų, šis kelias toks įprastas ir paprastas, kad svarbiu įvykiu šiuolaikiniame komerciniame kine tampa bet koks bandymas iš jo išklysti, tebūnie ir ne visad vykusiai. Štai taip net ir nesensacinga „Sensacija“ tampa beveik sensacija.
