Ir štai – po šūsnies straipsnių apie filmą garsiuose kino portaluose (nenustebčiau, jei dalis jų buvo užsakyta; tokios žaidimo taisyklės) ir po pirmųjų dienų repertuarinio rodymo reitingas pakilo iki septynių su puse žvaigždučių, o tai reiškia: geras filmas. Jis toks ir yra.
O rašydamas įžangą tenorėjau šią rinkodarinę situaciją susieti su NASA astronautų ir inžinierių bandymais pakilti į kosmosą ir išsilaipinti Mėnulyje. Iš pradžių nepavyksta, lydi nesėkmės ir net mirtys, tačiau po kelių metų žmogus jau žengia Mėnulio paviršiumi ir... tiesia rankas į „Oskarą“. Niekada nepasiduok, tokia galėtų būti išvada.
Tačiau „Pirmasis žmogus“ yra ne tik apie kruopštų pasiruošimą skrydžiui į Žemės palydovą. Amerikiečių režisierius Damiene’as Chazelle’as, sukūręs trenksmingą „Atkirtį“ ir muzikalias „Kalifornijos svajas“ (abu filmai savaip įsirašė į šiuolaikinio Holivudo žemėlapį), nesiima to epiško ir patriotiško pasakojimo apie JAV misijas kosmose, nors nepaneigia išsilaipinimo Mėnulyje reikšmės amerikiečių tautai, o ir visam pasauliui.
Šalia kolektyvinės yra asmeninė pirmojo žmogaus, Neilo Armstrongo, kurį santūriai ir susikaupęs vaidina Ryanas Goslingas, istorija. Jo Armstrongas neprimena didvyrio. Mažai kalba, gniaužia emocijas, atrodo liūdnas ir nuolat pasinėręs mintyse. Tam įtakos, kaip rodo režisierius, turėjo anksti mirusi dukrelė. Prisiminimai apie ją tampa vienu iš pagrindinių leitmotyvų, tiesa, vietomis kiek nusaldinančių pasakojimą.
Jau nuo pirmųjų kadrų atsiduriame su Armstrongu mažame ir, rodos, tuojau pat į šipulius subyrėsiančiame lėktuve. Šis šauna tarp debesų, pavojingai pakyla virš atmosferos, neria gilyn, o mes viską matome ir girdime, lyg patys būtumėme astronautai. Vėliau su herojumi treniruosimės, dalyvausime ištvermės išbandymuose, galiausiai pateksime ankštą „Appolo 11“ saloną ir skrisime į Mėnulį. Būsime labai arti.
Sprendimas naudoti Holivude primirštus stambius planus, taip kuriant klaustrofobišką ir intymią atmosferą, vizualiai pasiteisina. Šis ankštumas prasmingai konstrastuoja su kosmoso platybėmis, nors net ir jas režisierius dažniau talpina į mažą iliuminatoriaus langą nei rodo bendru planu.
Chazelle’as pasitelkia biografiniuose filmuose ir pasakojimuose apie kosmosą matytas naratyvo struktūras, vietomis išvengdamas klišių, o vietomis, man rodos, prie jų priartėdamas.
Kiek kartų kine matėme vyrą, kuris pasineria į darbą, svajonės įgyvendinimą ar beprotybę, ir šeimą, kuri jaudinasi ir aukojasi? Kiek kartų panašiuose filmuose paraleliniu montažu buvo suplakama kokio nors įvykio ar reiškinio didingumas (šiuo atveju – kosmoso begalybė) su kažkuo labai mažu ir žemišku (šiuo atveju – jaukia namų erdve)? Kiek kartų erdvėlaiviui pakilus virš Žemės, kompozitorius darydavo pauzę (nes jeigu kosmosas, tai būtinai spengianti tyla)? Ir kiek kartų kulminacinėse scenose kūrėjai tapdavo pernelyg sentimentalūs? Štai ir „Pirmojo žmogaus“ finale režisierius spaudžia žiūrovui ašarą, kosmoso erdvę suskliausdamas iki Armstrongo delno su mirusios dukrelės apyranke. Suprask, reikėjo nukeliauti tūkstančius kilometrų, kad pagaliau susitaikytum su netektimi.
Įspūdis, lyg viską buvai matęs šimte kitų kino pasakojimų. Panašu, kad Chazelle’as šio atpažįstamumo net neslepia, o bando jį nežymiai transformuoti. Pustrečios valandos taip ir praeina – stebint, kaip tradicinis, laiko patikrintas holivudinis pasakojimas tampa šiuo tuo nauju. Geriau veikiančiu.
