Šią nuostatą 2019-ieji metai tik patvirtino, nors mano asmeniniai programos favoritai festivalio žiuri liko nepastebėti.
Apmaudžiausia, jog be įvertinimo liko režisieriaus Matíaso Ganzo filmas „Šuns mirtis“ (A Dog’s Death, bendra Urugvajaus, Argentinos ir Prancūzijos produkcija) – solidus, tvirtą režisieriaus ranką demonstruojantis debiutas.
Savo veterinarijos kliniką turintis Mario jau netrukus turi išeiti į pensiją, tačiau viena paskutiniųjų jo atliktų procedūrų baigiasi šuns mirtimi. Socialinėse medijose kyla skandalas, kurį Mario ignoruoja, prie veterinarijos klinikos nesiliauja protestai, o vieną vakarą į Mario ir jo žmonos Silvios namus įsilaužiama…
Pirmoji filmo scena, kai skambant klasikinei muzikai stebime po pievą entuziastingai lakstančius ir besituštinančius šunis, užduoda gerokai pakilesnį, komiškesnį toną, nei likęs filmas, kuriame rasime tamsių twistų, svartymų apie Kito baimę ir atvirą juoką keičiančio deadpan humoro.
Tačiau toks registrų šuolis nėra neapgalvotas, greičiau priešingai. M.Ganzas, kuris pats rašė savo filmo scenarijų, nei vieno siūlo galo nepalieka palaido ir juos užtikrintai (tačiau jokiu būdu ne demonstratyviai) suraišioja, dėliodamas istoriją apie tyčia ir netyčia įvykstančias klaidas bei panišką mūsų baimę prisiimti atsakomybę už jas.
Be apdovanojimų Taline liko ir lenkų režisieriaus Bartoszo Kruhliko „Supernova“, už geriausią režisūrinį debiutą apdovanota Gdynės kino festivalyje.
Tiesa, nors „Supernova” ir įspūdinga, nesunku suprasti, kodėl šis filmas dalį žiūrovų gali suerzinti. Režisierius, aiškiai apsibrėždamas savo pasakojimo erdvę (viena nedidelė kelio atkarpa) ir laiką (prieš ir po žiauraus autoįvykio), istoriją suveržia taip stipriai, jog kartais pradeda trūkti oro. Priešingai nei visomis prasmėmis minimalistiškesnėje „Šuns mirtyje“, „Supernovoje“ visko daug – daug personažų, daug dramaturginių siūlių, daug emocijų ir atviros socialinės kritikos šiandienos Lenkijos visuomenei.
Tačiau net jei kartais slapčia pagalvoji, jog tokioje tirštybėje gal ir būtų neprošal atsisakyti kelių siužetinių linijų, „Supernovoje“ sunku nesižavėti tuo, kaip B.Kruhlikas suvaldo savo sudėtingą dramaturginę choreografiją su dešimtimis personažų ir prie kokių nenušlifuotų – pačia geriausia šio žodžio prasme – emocijų priartėja jo filmo aktoriai, kurių nemaža dalis, beje, atėjo iš teatro scenos.
Panašų dramaturginį modelį renkasi brazilų režisieriaus Bernardo Barretto filmas „Ieškotoja“ (The Seeker), pelnęs specialųjį žiuri prizą – sumeta savo personažus, vienos šeimos narius, į uždarą erdvę ir stebi, kuo visa tai baigsis. O baigiasi, kaip ir didžioji dalis šeimos susitikimų, tragikomedija.
Po penkerių metų pertraukos, Isabela, pastarąjį laiką praleidusi komunoje, drauge su savo vaikinu apsilanko šeimos namuose, kur namiškiai ir draugai mini Tėvo dieną. Tačiau Isabelos tėtis, įtakingas Brazilijos politikas, yra krečiamas politikos skandalo, o visi susirinkusieji turi nuo kitų akylai saugomų paslapčių.
Subjektyvi kamera filme leidžia pasijusti esant nesibaigiančioje šeimyninių intrigų ir nuoskaudų raizgalynėje, tačiau pastaroji supainiota pakankamai standartiškai – čia turėsime ir vaidus, gimstančius dėl socialinių klasių skirtumo (Isabelos vaikinas prie kompanijos, švelniai tariant, nepritampa), ir po malonia šypsena slepiamas priklausomybes, ir cinišką išskaičiavimą, nurungiantį meilę namiškiams. Žiūrint „Ieškotoją“ po gaivališkos „Supernovos“ pasigendi veržlumo.
Dar vienas žiuri apdovanojimas atiteko Bolivijos, Kataro ir Kanados bendros gamybos filmui „Gėlių vardai“ (The Names of the Flowers, rež. Bahman Tavoosi). Prizą žiuri skyrė už kinematografiją (operatorius – Nicolas Taborga), poetiškai kuriančią atokaus kaimelio Anduose atmosferą. Ir su tokiu įvertinimu būtų sunku nesutikti. „Gėlių vardai“ iš tiesų užburia tapybiškais kadrais ir neskubriu ritmu, tačiau šis filmas vertas dėmesio ne tik dėl savo estetikos.
Prieš pat Che Guevaros mirtį, vieno kaimelio mokytoja davė jam indą sriubos ir su juo pasikalbėjo. Artėjant 50-osioms Che Guavaros mirties metinėms, valdžia pradeda ruoštis pompastiškam minėjimui, į programą įtraukiant ir vis dar gyvą šios istorijos dalyvę, tačiau sriubą bemirštančiam Che Guevarai atnešusių moterų netikėtai pradeda rastis vis daugiau...
B.Tavoosi žengia prasmingą žingsnį ir kviečia pažvelgti į antraplanius istorijos personažus bei mito kūrimą – kiek jis reikalingas individui bei bendruomenei, ir kokius vandenis gali sujudinti jo griūtis?
Apie individo santykį su istorija prabyla ir žiūrovo atidumo, susikaupimo bei istorinio konteksto išmanymo reikalaujantis Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“, paremtas to paties pavadinimo Antano Škėmos apysakos motyvais.
Filme, kaip ir apysakos įvade, prisimenama 1941 m. įvykusi „Lietūkio“ tragedija – vienu kadru nufilmuotoje scenoje lietuvis Andrius Gluosnis, atpažinęs NKVD jį įdavusį žydą Izaoką, palieptas (ar tik paragintas?) baltaraiščių jį nužudo. Vėliau filmą pagal šią istoriją nutars kurti į okupuotą Lietuvą iš JAV grįžęs režisierius Gediminas Gutauskas, tačiau jo kelyje vis pasirodys KGB agentas Kazimieras ir jaunystės draugas Gluosnis – jei po kadaise ištikusio meilės trikampio juodu dar galima laikyti draugais...
Daugialypis ir formos prasme įvairuojantis A.Škėmos „Izaokas“, nuolat pinantis sapną ir realybę, vedžiojantis skaitytoją karščiuojančios protagonisto sąmonės užkaboriais, yra nedėkingas kūrinys ekranizacijai. Galbūt dėl to filmo scenarijus, kurio autoriai – Jurgis Matulevičius, Saulė Bliuvaitė ir Nerijus Milerius, nuo apysakos veikiau atsispiria, o ne aklai ja seka.
Toks sprendimas, leidžiantis ryškiau sudėlioti akcentus ir adaptuoti kai kurias siužetines linijas, atrodo visiškai pagrįstas, nors ir ne visad pasiteisina: filmas, išvalytas nuo škėmiškos ironijos, apysakos kalbos šiurkštumo ir veiksmo kūniškumo, kartais sustabarėja ir, paradoksalu, pradeda atrodyti perdėm literatūriškas, net jei ir nėra tiesioginė literatūros adaptacija.
Formos sprendimai (juodai balto ir spalvoto kolorito kaitaliojimas, subjektyvi ar elipsėmis besisukanti kamera) priverčia žiūrovą nuolat klausti kodėl? ir persvarstyti ekrane regimą vaizdą, nors nejučiomis taip pat prisideda prie „Izaoko“ kaip itin sunkiasvorio filmo įspūdžio kūrimo.
„Izaokas“, lydėdamas žiūrovą po visomis prasmėmis tamsią istoriją, atsisako mitologizuoto žvilgsnio į praeitį, tačiau tai nereiškia, jog filmo santykis su istorija yra neproblemiškas. Čia istorija yra nelyg košmaras, metų metus kankinantis žmogų, kurio asmeninė kaltė kartais atrodo permetama aplinkybėms, o asmeninė atsakomybė nebūtinai išverčiama į kolektyvinę refleksiją.
Ar šie virsmai įvyksta, tikriausiai priklauso nuo to, kaip žiūrovas perskaitys interpretacijoms atvirą finalą. O galbūt ir sceną, kurioje režisierius Gutauskas, pykdamas ant aktorės, prisistatančios „padoria mergina“ ir atsisakančios filmuotis apsinuoginus, išrėkia: „Kas čia tau nepadoraus? Mes istorinį filmą filmuojam, ar tau istorija nepadori?“. Turbūt, kartais.
