DIEVO KRAŠTAS
Berlyno kino festivalyje apdovanotas debiutinis Francis Lee filmas „Dievo kraštas“ (God’s Own Country), pasakojantis apie tarp ūkininko Jorkšyre ir imigranto iš Rumunijos užsimezgusį romaną, kritikų ne veltui yra tituluojamas britiškuoju „Kuprotu kalnu“ – tai filmas, kuriame išorinis grubumas pinamas su tarp dviejų žmonių užgimstančiu švelnumu, o meilės istorija sužydi atšiauriausiomis sąlygomis.
Tėčio sveikatai silpstant, Džonis turi vis daugiau dirbti šeimos ūkyje. Jis niūrus, šiurkštus, o savo širdgėlą kasdien skandina vietiniame bare. Į ūkį atvykus Georgiui, kuris laimės nusprendė ieškoti svečioje šalyje, Džonis iš pradžių į jį žvelgia taip pat, kaip ir į viską gyvenime – su panieka ir daugiau nei akivaizdžiu atsainumu. Tačiau tai netruks pasikeisti.
Džonio ir Georgio santykiai mažakalbiai, net kai vyrai vienas kitam pradeda jausti šiltus jausmus, o „Dievo kraštas“ lieka neapsunkintas žodžių ir įvykių. Priešingai, tyliame, neskubraus tempo filme gausu erdvės – tiek kasdieniam darbui, tiek akimis neaprėpiamiems Jorkšyro toliams, tiek jautriai ir truputį sentimentaliai dviejų žmonių santykių istorijai, kur kas universalesnei, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
PAREIGA
Sekant palestiniečių tradicijomis, kvietimus į vestuves reikia įteikti susitikus akis į akį. Todėl mokytojas Abu Shabis kartu su savo emigrantu sūnumi Shadi keliauja po Nazaretą, geria monstriškus kiekius kavos (juk kiekvienas turi pavaišinti svečią, net jei šis primygtinai atsisako) ir kviečia šeimos draugus bei giminaičius į Abu Shabio dukros Amal vestuves.
Vykdant pareigą, ilgainiui pradeda ryškėti tarp tėvo ir sūnaus atsiradusios įtampos: pasirodo, Abu Shabis vienam giminaičiui sakęs, jog jo sūnus yra medikas, nors šis dirba architektu, o visiems sutiktiems tėvas aistringai pasakoja, kad Shadi svarsto grįžti į Palestiną, nors Italijoje dirbančio ir merginą turinčio jauno vyro gyvenime tokių planų nėra. Galiausiai, šeimyninė drama, atverianti ir skaudžius praeities puslapius, tampa dviejų kartų susidūrimu dėl Palestinos ateities – Abu Shabis įsitikinęs, jog būdamas arabu Nazarete esi priverstas daryti kompromisus, o jaunatviško entuziazmo kupinas Shadi laikosi kur kas griežtesnės pozicijos.
Režisierė Annemarie Jacir kurdama minimalistinę istoriją sugeba paliesti gerokai platesnius klausimus apie lojalumą šeimai, pagarbą tradicijai ir individualiam pasirinkimui bei dar kartą patikina, jog pozicija, patinka mums tai ar ne, neišvengiamai kinta nuo žiūros taško.
Visų svarbiausia, jog Lokarno kino festivalyje apdovanota ir „Oskarams“ pristatoma „Pareiga“ (Wajib) sugeba išvengti visažinystės, kuria spinduliuoja abu filmo personažai (puikus aktorių Mahommado Bakri ir Saleho Bakri duetas), o mažąjį šeimos pasakojimą jungiant su didžiuoju naratyvu A.Jacir sukuria neidealizuotą, bet meilės ir švelnaus humoro kupiną šiandienės Palestinos portretą, kurį jau netrukus bus galima išvysti Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.
FLORIDOS PROJEKTAS
Seano Bakerio filmas „Floridos projektas“ (The Florida Project) yra kaip pavykusi „Amerikos mylimoji“ (American Honey) – aštrus, tačiau neperspaustas, kalbantis apie paribių žmones, tačiau nepaverčiantis jų marginalizuotais, žmogiškos empatijos stokojančiais personažais. Tai filmas, kuriam kuo puikiausiai tinka angliškas žodis raw, šįsyk taikomas apibūdinant formą, bet ne turinį.
„Floridos projektas“ pasakoja apie šešiametę Moonee – mergaitę, su kuria norėtum draugauti, jei būtum vaikas, ir kuri keltų nuolatinį galvos skausmą, jei pase įrašyti skaičiai liudija perkopus bent trečiąją dešimtį. Jau pirmojoje scenoje Moonee pristatoma ne kaip žavi padauža, bet kaip sunkiai sutramdoma jėga: su savo kiemo draugais ji iš balkono spjaudo svetimą automobilį, o pasirodžius jo savininkei šią iškeikia ir pabėga.
Nors filmo ašimi tampa Moonee išdaigos per vasaros atostogas, greta veriasi ir suaugusiųjų gyvenimo linija – jaunos ir atžagarios Moonee motinos, kuri dukrą augina viena, o darbo neturi, todėl nuolat neturi kaip sumokėti už nuomą, jos draugės, lenkiančios nugarą vietinėje užkandinėje, ir visų gyventojų problemas žinančio bei pagalbos ranką neretai ištiesiančio motelio administratoriaus. Jie visi kartais persistengia, kartais pradeda grimzti apatijoje, tačiau bando sutvarkyti savo gyvenimus. Taip, kaip moka geriausiai.
„Floridos projektas“ įtraukia savo autentika – žiūrovas seka personažus ir jų kasdienes dramas, iš pradžių, rodos, visai nereikšmingas ir velniškai pažįstamas. Susigyvenus su personažų gyvenimais, pripratus prie kasdienės rutinos, kurioje kiekvieną slogutį anksčiau ar vėliau pakeičia šypsena, netikėtai – visai kaip gyvenime – ištinka tikroji tragedija, sukrečianti taip, tarsi būtų nutikusi tau, o ne fikciniam personažui ekrane. Tokią retą kino patirtį žiūrovams siūlo S.Bakeris.
LAPKRITIS
Rainerio Sartneto „Lapkritis“ (November), sukurtas pagal Estijoje bestseleriu tapusią Andruso Kivirahko knygą „Rehepapp“, pasakoja apie pagonišką kaimą, baronų šeimą, iš namų apyvokos daiktų ir nupirktų sielų sukurtus tarnus, pramintus „kratais“, raganas, velnią, negyvėlius, vaikščiojančius tarp mūsų, absurdiškus prietarus, ir, žinoma, meilę – tik ji, ir niekas daugiau, gali nuskaidrinti purve besivoliojančias žmonių sielas.
Istorija, kaip ir galėtų pasirodyti, kiek komplikuota, tačiau tai veikiau privalumas, o ne trūkumas – personažų ir įvykių tirštas „Lapkritis“ su trupučiu humoro ir nebloga porcija mistikos kuria įtraukiančią makabriškos pasakos atmosferą.
Čia būtina paminėti ir kameros darbą, už kurį filmas buvo apdovanotas Tribekos kino festivalyje (operatorius Martas Tanielis): juodai baltas „Lapkritis“ stebina ne tik išradingomis kadrų kompozicijomis, bet ir smarkiai paryškintu kontrastu, meilės scenas skandinančiu spindinčioje šviesoje, o susitikimus su velniu – bauginančioje prieblandoje.
NAUJI PINIGAI
Nuo narkotikų priklausoma Debbie (akt. Louisa Krause) visą gyvenimą girdėjo, jog sulaukusi 30-ies, jei tik sunkiai dirbs ir anksčiau laiko „neprisidarys vaikų“, iš tėčio gaus 50 000 dolerių. Šiandien Debbie gimtadienis, tačiau jos tėtis (akt. Chelcie Rossas), įkalbėtas savo jaunesnės žmonos Rose (akt. Robin Weigert), atsisako duoti žadėtus pinigus. Debbie yra įsitikinusi, jog lauktą sumą iš demencija sergančio tėčio išvilioti nebus sunku, tačiau kai kitą dieną su savo vaikinu įslenka į tėčio namus, planas neišdega, o istorija pasuka kur kas tamsesne kryptimi.
Debiutinis amerikiečių režisieriaus Jasono B.Kohlo vaidybinis ilgametražis filmas „Nauji pinigai“ (New Money) yra sukurtas pagal tikrus įvykius, ir nors Debbie istoriją apie priklausomybę, kaltę ir gyvenimą iliuzijų pasaulyje būtų galima paversti ašaringa drama, virpinančia žiūrovų širdis, laimei, ligšiol dokumentinius filmus kūręs J.B.Kohlas neina lengviausiu keliu ir renkasi gerokai nuosaikesnį bei santūresnį toną.
„Nauji pinigai“ nesitaško emociniais purslais ir tai, tikėtina, bus viena priežasčių, kodėl filmas nesulauks tiek sėkmės, kiek galėtų – juk ir „Black Nights“ kino festivalyje jis pristatomas Forumo programoje, o ne konkursuose, nepaisant to, kad Taline įvyko jo pasaulinė premjera ir filmas keliomis galvomis lenkia didžiąją dalį konkursantų. Apmaudu, jog stiprus režisūrinis debiutas, išlaikantis pusiausvyrą tarp trilerio ir dramos žanrų, nesulaukė pakankamai dėmesio, tačiau, vienaip ar kitaip, „Nauji pinigai“ liudija apie naują balsą JAV nepriklausomo kino scenoje, kuris, tikiu, ilgainiui atras savąją auditoriją.
