Gyvas, jautrus, drąsus, tolerantiškas režisieriaus kuriamas ir realybėje trokštamas pasaulis, apie kurį ir kalbamės su Vilniuje viešinčiu režisieriumi.
– Prieš „Įelektrintus kūnus“ esate sukūręs ne vieną trumpametražį filmą. Ar galėtumėte įvardyti pasikartojančias temas ar kitus Jūsų kūrybos bendrumus?
– Trumpametražiai filmai buvo tarsi pasirengimas ilgaametražei juostai. Visoje kūryboje yra labai daug bendrumų: filmuoju Brazilijos darbininkų klasę, dauguma personažų yra gėjai, daug mišrios rasės aktorių, veiksmas vyksta San Paulo mieste. Vaizduoju seksualinę ir rasinę Brazilijos gyventojų įvairovę. Mane domina filmų personažų laisvas laikas po darbo, kai jie susitinka su draugais, linksminasi.
– Visi jūsų filmai kurti San Paule. Koks šis miestas?
– San Paulas yra visos šalies ekonominis variklis. Šį miestą geriausiai apibūdina žodis „darbas“. Žmonės čia labai daug dirba. Tai gana keistas betoninis miestas be parkų, be medžių, be jūros. San Paulas yra pačiame Brazilijos viduryje, čia nėra tos nuostabios šalies gamtos. Praėjusio amžiaus pradžioje miestas buvo labai mažas, gyveno apie 100 tūkstančių žmonių. Tuomet čia pradėjo plūsti imigrantai iš Italijos, Japonijos, Portugalijos ir kitų šalių, taip pat Lietuvos.
Gyvename labai sudėtingu ir netolerantišku laiku. Tavo tapatybė gali tapti kalėjimu, ypač jeigu ji nėra aiški, sudėtinė arba pereinanti.
Maždaug 5–6-ajame dešimtmečiais prasidėjo vidinė imigracija. Į San Paulą ieškoti darbo ir laimės pradėjo važiuoti brazilai, daugiausia iš šiaurės regionų, ir amžiaus pabaigoje gyventojų skaičius pasiekė 25 milijonus. Dėl šios priežasties San Paulas susiduria su didelėmis urbanistinėmis problemomis. Bet yra ir šviesių pusių. Daug skirtingų subkultūrų, tapatybių ir rasių žmonių gyvena kartu, taikiai ir gerbia vieni kitus. Tarkim, gėjų ir afrikiečių kvartalas yra tas pats.
Miestas spalvingas, ir kiekvienas žmogus gali rasti jame savo vietą. Tai nėra visiškai progresyvus ir liberalus miestas, bet ir ne konservatyvus. Brazilijoje mažiausias pajamas gaunantieji yra patys tolerantiškiausi, o pati konservatyviausia klasė yra turtingieji. Tarp jų daug italų palikuonių turinčių katalikišką pozą ir ganėtinai rasistines pažiūras.
– „Įelektrinti kūnai“ nėra įprastas LGBT tematikos filmas. Renkatės kitokią prieigą – akcentuojate ne savo tapatybės ieškančius, atskleidžiančius, dėl jos kovojančius personažus, bet tiesiog vaizduojate labai skirtingus žmones, kartu leidžiančius laiką.
– Ne viename LGBT filme turi laukti pusantros valandos, kol kažkas pasibučiuos ar išlįs iš spintos. Dažniausiai matai, kad mergina įsimyli merginą, vaikinas – vaikiną. Man tai neįdomu ir nenoriu kurti tokių filmų. Žinoma, kino verslas nori būtent tokių LGBT filmų, o kitokie personažai, sunkiau paaiškinami, gali būti rizikingi, dar praras dalį festivalių, platintojų ir žiūrovų. Manau, kad prasidėjo naujas LGBT filmų etapas.
Gyvename labai sudėtingu ir netolerantišku laiku. Tavo tapatybė gali tapti kalėjimu, ypač jeigu ji nėra aiški, sudėtinė arba pereinanti („crossing identity“). Pavyzdžiui, esi juodaodis darbininkas emigrantas gėjus. Susikoncentravę tik ties seksualine orientacija, ypač tik ties heteroseksualais, gėjais ir lesbietėmis, atmesime visas kitas žmonių tapatybių briaunas ir skirtingus pasaulius, kuriuose jie gyvena. Tapatybės nėra baigtinės, jos gali kisti. Negalime į tapatybę žiūrėti kaip į uždarą konstruktą, nes prarasime komunikacijos šansą.
Labai dažnai gėjų kurtuose filmuose nėra nė vieno moters personažo, lyg žmonės, kuriuos jie vaizduoja, būtų izoliuoti ir neturėtų jokio sąryšio su pasauliu. Dažnai visas pasaulis ir visuomenė tokiuose filmuose yra priešai. Pasaulis nėra tavo priešas. Jaunuolių karta, kuriuos filmuoju, mano, kad gėjai ir lesbietės – jau senamadiška seksualinės tapatybės koncepcija. Jie nenori būti „pažymėti etikete“, jų tapatybė taki ir besikeičianti, nereikalaujanti kategorizacijos. Kalbu ne tik apie toleranciją, bet ir apie įvairias tapatybes bei poreikį priimti, mylėti ir būti atviram kitiems.
Puikus lietuvės Alantės Kavaitės filmas „Sangailės vasara“. Iš pradžių atrodo, kad tai dar vienas įprastas LGBT filmas apie savo seksualinės tapatybės ieškančias įsimylėjusias merginas, bet filmo viduryje supranti, kad jo esmė – istorija apie savo troškimų siekimą. Mergina nori išmokti skraidyti, bet šioje jos kovoje ją supranta ir palaiko draugė. Žmonės tiesiog gyvena savo gyvenimą ir nesvarbu, ką jie myli.
– Minėjote, kad filmą įkvėpė amerikiečio poeto Walto Whitmano poema „I Sing the Body Electric“ (1855 m.). Kuo jus sužavėjo šis kūrinys?
– Poema mane šokiravo. Svarbiausiais man kilęs klausimas – kas tie įelektrinti kūnai. Manau, kad tai energija, kurią visi turime. Poema šlovina visus žmonių kūnus – vyrų, moterų, senų, jaunų, sportiškus, paliegusius. Poema priima visus žmones, kad ir kokie jie būtų. Šiame filme norėjau švęsti žmogaus kūną. Skaitydamas poemą ją mačiau ir vizualiai. Kai kuriuos vaizdus bandžiau perkelti į kino ekraną: žmonių kūnų lietimąsi, ėjimą gatve, bendrumo jausmą, plūduriavimą jūroje, ryšį su gamta.
Kūnas yra susijęs su žmogaus tapatybe ir laisvės koncepcija. Nesijausiu laisvas, kol turėsiu atsiskaityti visuomenei ir įtikti savo tapatybe bei kūnu. Nesijausiu laisvas, jei būsiu savo susikurtoje nišoje su mane priimančiais draugais. Tai nėra laisvė. Jausiuosi laisvas tik tuomet, kai galėsiu atrasti ryšį su visais žmonėmis, o ne tik savo nišos nariais. Pagrindinis filmo personažas Elias tiesiogiai kilo iš poemos. Jis visur mato grožį ir visus myli. Jis neturi didelių ambicijų, tiesiog nori būti su kitais žmonėmis. Jo požiūris į kitą žmogų ir jo kūną yra labai demokratiškas.
Puikus lietuvės Alantės Kavaitės filmas „Sangailės vasara“. Iš pradžių atrodo, kad tai dar vienas įprastas LGBT filmas apie savo seksualinės tapatybės ieškančias įsimylėjusias merginas, bet filmo viduryje supranti, kad jo esmė – istorija apie savo troškimų siekimą.
– Viena problemų tikriausiai yra tai, kad visuomenei lengviau priimti ir suprasti žmogų, kai gali jį įdėti į tam tikrą „stalčių“, kai jo tapatybė aiški. Ar šiuo filmu siekiate keisti tokį požiūrį?
– Taip, tai yra didžiausia mano misija. Kalbėdami apie biseksualius, translyčius, „queer“ žmones mes kalbame apie sienas. Žmones labai trikdo, jei nėra aiškių sienų. Kažkodėl lengviau priimti gėjų ar lesbietę nei translytį žmogų. Gėjams ir lesbietėms lengviau sukurti priimtiną aplinką bendruomenei, viešą politiką. Žinoma, kol buvo pasiektas šis taškas, taip pat toli gražu ne galutinis, reikėjo labai ilgai kovoti ir derėtis. Tačiau takios tapatybės, neįprastą santykį su savo kūnu turintys žmonės jaučia visuomenės agresiją. Kai gėjai ir lesbietės ne vienoje šalyje gali susituokti ir įsivaikinti vaikus, „queer“ žmonės nežino, ką daryti. Kituose filmuose detaliau nagrinėsiu šį aspektą.
Praėjusiais metais parašiau scenarijų prieš kelerius metus šiame festivalyje rodyto filmo „Antra mama“ („Second Mother“) režisierei Annai Muylaert. Tai trumpo metražo juosta „Nevadink manęs sūnumi“ („Don‘t Call Me Son“) apie septyniolikmetį vaikiną, kuriam patinka merginos ir dėvėti moteriškus drabužius. Žiūrovams labai rūpėjo sužinoti, kas jis toks: ar gėjus, ar translytis, ar transvestitas. Ne, jis tiesiog tiria pasaulį, išmėgina naujus dalykus. Tai žmones labai trikdo.
Manau, kad į pasaulį ir savo kūną reikėtų žiūrėti kaip į laboratoriją. Tapatybė gali išgyventi nuolatinį kismą. Filmai dabar turi būti kažkiek „queer“, atsisakyti romantinės struktūros, kuria dažniausiai remiasi LGBT filmai. Tarkime, vaikinas įsimyli vaikiną ir jis jį atstumia. Viskas, tai jau tragedija, personažas arba ištvers, arba žlugs. Bet juk yra begalės galimybių, kas gali nutikti, kai tave atstumia. Šiek tiek tai paliečiu filme. Elią traukia bendradarbis Fernandas, bet jis jį atstumia. Po šio įvykio filmas ne užsidaro, bet atsidaro kitai dimensijai. Reikia keisti tradicinį filmų istorijų pasakojimo būdą. Mes praradome spontaniškumą, kurį turėjo režisieriai Pedras Almodovaras ar Bruce‘as LaBruce‘as. Pasaulis tampa vis konservatiškesnis ne vien sunkiai apibrėžiamos seksualinės tapatybės žmonėms, bet ir moterims, juodaodžiams, emigrantams.
– Filme visi žmonės yra lygūs, gerbiami, priimami. Brazilijoje homoseksualai gali susituokti ir įsivaikinti vaikų, bet nemanau, kad šalis tokia liberali, kaip gali pasirodyti filme. Kokia šalies situacija ir kodėl pasirinkote taip vaizduoti filme?
– Mes daug šnekame apie meilę ir seksą. Mūsų kultūra ir ypač popkultūra yra labai seksuali. Matome daug nuogo kūno. Aplink mus – daug homoseksualių žmonių. Būdamas gėjus galiu laisvai vaikščioti susikibęs rankomis su savo vaikinu. Kad esu gėjus, žino visi mano draugai, giminaičiai ir kaimynai. Nors ir iškovotos šios teisės, Brazilija yra homofobiška šalis. Čia nužudoma daugiausia homoseksualių ir translyčių žmonių pasaulyje. Su smurtu ir mizoginija labiausiai susiduria translytės moterys, moteriški gėjai.
Manau, kad valdžia taip pat yra atsakinga už tokią siaubingą situaciją. Šiurkščiai iš posto buvo nuversta Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff, jos vietą užėmė baltaodis, o mišrią vyriausybę sudaro vien vyrų kolektyvas. Mūsų lyderiai labai konservatyvūs, homofobiški, palaiko mizoginiją, rasizmą ir tai atsispindi visuomenėje. Valdžia neturi ryšio su žmonėmis ir jų nesupranta. Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių apie šią problemą šalyje kalba viešai. Manau, kad situacija, pavaizduota filme, yra įmanoma, bet šiuo metu neįprasta. Bet tikrai įmanoma.
– Nors iš pažiūros taip gal ir neatrodo, jūsų filmas politiškas ir tai atsiskleidžia, kaip jūs pasirenkate reprezentuoti personažus.
– Kurdamas filmą labai daug galvojau apie reprezentaciją. Manau, kad kine turime per daug reprezentacijos klišių ir susiformavusių stigmų. Tarkime, jei filme būtų homoseksualus engiantis fabriko bosas, koks realybėje tikrai galėtų būti, tuomet filmu formuočiau ir palaikyčiau tokį homofobiško personažo paveikslą. Aš noriu išlaisvinti personažus, parodyti, kad yra labai daug skirtingų galimybių. Taip, šia prasme mano filmas tikrai politiškas. Pavargau kine nuolatos būti vaizduojamas auka.
Man nepatinka būti tokioje situacijoje, kaip ir kitiems žmonėms, kurie neatitinka nusistovėjusio personažo normų. Kai juodaodžiui pasiūlau filme vaidinti gamyklos darbininką, jis džiaugiasi, kad gavo ne narkotikų prekeivio, priekabiautojo ar vagies vaidmenį. Noriu išlaisvinti žmones iš tų stigmų ir įgalinti juos keisti perspektyvą. Manau, kad toks darbas yra labai svarbus. Žinoma, labai svarbūs ir tokie filmai kaip „Mėnesiena“, bet noriu pasakyti, kad tai nėra vienintelė reprezentacijos galimybė. Manau, kad kinas gali daryti įtaką visuomenės mąstymui ir atmosferai.
Kurdamas filmą labai daug galvojau apie reprezentaciją. Manau, kad kine turime per daug reprezentacijos klišių ir susiformavusių stigmų.
– Dėl to ir fabriko darbuotojai vaizduojami gana neįprastai kine?
– Ruošdamasis filmui lankiausi labai daug fabrikų, atlikau tyrimą. Man atrodė, kad toks pasikartojantis darbas yra siaubingas. Bet pradėjęs kalbėtis su darbuotojais supratau, kiek daug žmonių mėgaujasi savo darbu. Nusprendžiau nevaizduoti darbo blogai. Ne darbas yra blogas, o sąlygos – ilgos darbo valandos, fizinis krūvis, todėl man svarbi scena, kur darbuotojai su viršininku diskutuoja apie viršvalandžius. Visuose fabrikuose, kuriuose buvau, darbininkai klauso muzikos.
Žinoma, tai yra kalėjimas, bet ne toks, kokį įprasta matyti kine. Žmonės bendrauja, fantazuoja, šnekasi, flirtuoja, po darbo kartu leidžia laiką, linksminasi. Visi vieni kitus gerbia. Žinoma, paveikslas nėra šviesus, jie persidirba, viršininkė važiuoja į Londoną, o jie – tik į artimiausią paplūdimį. Bet jeigu būčiau norėjęs pakalbėti apie darbo fabrike problemas, filmas būtų visiškai kitoks.
– Papasakokite apie „drag queen“ kultūrą Brazilijoje. Ar šiame filme vaidinusios moterys realybėje irgi kuria pasirodymus?
– Pagrindinė „drag queen“ filme yra viena svarbiausių Brazilijoje. Ji rengia pasirodymus, organizuoja didelį konkursą, turi šeimą – savo mokinių ir globotinių būrelį. Labai dažnai „drag queen“ susiburia į dideles šeimas. „Drag“ kultūra yra susiskirsčiusi. Turime moterų, rengiančių pasirodymus tradiciniuose senamadiškuose klubuose.
Jaunosios karalienės visai kitokios. Joms įtaką daro ne vien Niujorko „drag“ kultūra, bet ir studijos universitetuose, vizualieji menai. Gal net galima jas vadinti ne „drag queen“, bet tiesiog menininkėmis. Jos keliauja, semiasi įkvėpimo iš kitų kultūrų, rengia pasirodymus galerijose ir muziejuose. Jaunoji karta savo pasirodymais kalba apie politiką, tapatybę, seksualumą. Dvi kartos nebesusišneka ir viena kitos nesupranta.
– Filme svarbi vienu kadru nufilmuota scena, kurioje personažai eina iš darbo fabrike į vakarėlį. Cituojate vieną pirmųjų filmų kino istorijoje „Darbininkai, išeinantys iš Liumjerų fabriko“ (1895). Kodėl tai buvo svarbu?
– Norėjau įtraukti šią sceną dėl daugelio aspektų. Pirmiausia dėl kinematografinio domėjimosi, noro pacituoti. Jau yra visa šios scenos citavimo kine istorija – nuo P. Pasolini „Mama Roma“ iki L. von Triero „Šokėja tamsoje“. Bet norėjau padaryti kažką kitaip. Scenoje pristatau kiekvieną personažą keliomis dialogų eilutėmis. Viską filmavome visą dieną, 22 kartus kartojome ir panaudojau antrą dublį, nes jis buvo gyviausias ir spontaniškiausias. Postprodukcijoje teko iškirpti į sceną įėjusį žmogų ir komandos narių šešėlius. Manau, kad ši scena tam tikra prasme įrašo filmą į kino istorijos kontekstą.
