– Kodėl pasirinkote Lietuvą?
– Aš manau, kad mūsų filmai šiek tiek išsiskiria iš kitų. Mes darome neįprastus dalykus, nevardijame lankytinų objektų, kaip dažnai tą daro kiti. Nors apie Lietuvą filmas jau kurtas, bet yra dar apie ką papasakoti. Šis filmas yra apie keliavimą turint mažai pinigų ir, žinoma, apie vietinius žmones, apie jų svetingumą.
– Bet juk Lietuva maža, daug kas jau buvo parodyta filme „Essential Lithuania“. Ką rodysite dabar?
– Čia svarbiausia yra, kaip minėjau, ne lankytini objektai. Tai bus filmas apie mano patirtį šalyje. Žmonės filmą žiūri tam, kad pamatytų mane ir mano nuotykius. Na, bent aš to tikiuosi. Grįždami į tą pačią šalį mes susitinkame su vis kitais žmonėmis. Mums svarbiausia yra žmonės, taigi mes galime keliauti, pavyzdžiui, į Berlyną šimtus kartų ir kiekvieną kartą, susitikę su vis kitais žmonėmis, padaryti daug skirtingų istorijų apie tą pačią Berlyno sieną.
– Apie kokius žmones istorija bus šįkart?
– Mes susitiksime su holokaustą išgyvenusiu žmogumi, taip pat susitiksime su stipriausiu pasaulio vyru Žydrūnu Savicku. Gal jis galės mane pakelti viena ranka. Taip pat aš, kol viešėsiu Lietuvoje, apsistosiu pas tris skirtingus vietinius žmones – Vilniuje, Biržuose ir Kuršių Nerijoje. Jie ne tik sumažins man išlaidas, mat per savaitę galiu išleisti tik 100 dolerių, bet ir supažindins mane su šalimi. Aš tikiuosi, kad parodysiu kiek kitokią šalį, ne tokią, kurią galima pažinti iš turistų vadovų.
– Kaip parodysite Lietuvą, jei žadate apsilankyti daugiausiai turistų lankomose vietovėse?
Ir gal jie pasakys – „tavo blynai labai prasti“ arba „tu iškepei puikius blynus“. Tai bus mano bandymas tapti šeimos dalimi ir išsiaiškinti, kas yra lietuvis, kokia yra jūsų kultūra, kas jūs esate.– Yra keli dalykai, kuriuos privalai pamatyti atkeliavęs į šalį. Negali Berlyne ignoruoti Berlyno sienos arba būdamas Egipte nepamatyti piramidžių. Bet manau, kad čia bėdos nebus – aš juk filmus darau šiek tiek kitaip.
– Bet vis tiek, Lietuva yra maža, o jūsų filmas truks valandą. Ką dar rodysite?
– Taip, iš tiesų maža, bet mes rasime, kaip užpildyti valandą. Pavyzdžiui, aš gaminsiu kiekvienam iš žmonių, pas kurį apsistosiu, kažkokį patiekalą, gal bulvinius blynus. Tuomet susėdę prie stalo kalbėsimės, kas yra lietuvis, kokia yra Lietuva, kaip ji pasikeitė. Ir gal jie pasakys – „tavo blynai labai prasti“ arba „tu iškepei puikius blynus“. Tai bus mano bandymas tapti šeimos dalimi ir išsiaiškinti, kokia yra jūsų kultūra, kas jūs esate.
Taip pat svarbu išlikti natūraliam. Jei man nepatiks bažnyčia, aš taip ir pasakysiu. Įprastai juk yra rodoma, kokia bažnyčia graži, kad ją verta aplankyti, bet aš to nesureikšminsiu, jei nepatiks, tai tikrai to neslėpsiu. Jeigu rodytume tik vietas šalyje ir jomis grožėtumėmės, tuojau pat prarastume savo auditoriją.
– Filmo fragmentas – pasivažinėjimas riedžiais su Vilniaus meru Artūru Zuoku. Kokį įspūdį jums paliko meras?
Jis yra kietas. Jis turi prabangią mašiną, vadinamąją Londono taksi. Ji tokia juokinga. O jis dar truputėlį ją pagerino – dabar ten yra dar ir kėdės.
– Kokių dar veikėjų turėtų būti jūsų filme?
– Dažnai mes žmonių ieškom tiesiog gatvėse. Rodom kasdieninį gyvenimą, pavyzdžiui, pakalbiname žmogų, renkantį savo šuns išmatas. Tokį gyvenimą rodyti yra įdomu – o gal kitur taip nėra daroma. Mes ruošiamės daug, tačiau siekiame ir natūralumo. Taip pat natūralu ir nesutikti žmonių gatvėse. Jei Lietuvoj nematysiu žmonių, tai teks pasakyti, kad čia yra kiek nuobodu, niekas nevyksta.
– Lietuviai nėra labai kalbūs. Kaip manot, ar pavyks pasikalbėti su praeiviais?
Rodom kasdieninį gyvenimą, pavyzdžiui, pakalbiname žmogų, renkantį savo šuns išmatas.– Aš manau, kad mums viskas gaunasi paprastai. Galbūt dėl to, kad mes vaikštome su kamera. Dažnai žmonės net patys prieina prie mūsų. Gal čia yra tiesiog keliautojo laimė.
– Kokie yra prieinantys žmonės?
– Žinoma, jie yra šiek tiek keisti. Turėjome sunkumų Milane. Gyvenau pas vieną itin stilingą vaikiną. Jis man pasakė, kad aš negaliu vilkėti tų drabužių, kuriuos turiu, ir privalėjau rengtis milaniečio drabužiais. Iš pradžių jis džiaugėsi, kad atrodau gerai, bet po to pradėjo svarstyti, kad gal dabar atrodau pernelyg panašus į jį patį. Jis buvo tikrai labai keistas – pamatydavo gražią merginą ir prašydavo manęs prie jos prieiti ir paklausti, ar ji neturi vaikino. Tikiuosi, kad ir lietuviai nebus kuklūs.
– Ar jums patinka, ką darote?
– Taip, tikrai mėgstu savo darbą. Visgi yra sunku būti taip toli nuo namų. Štai vien Indijoje praleidome beveik pusę metų. Bet visgi aš labai laimingas, kad darau, ką darau. Po viešnagės Lietuvoje grįšiu į Londoną, bet ten būsiu vos kelias savaites. Tada – vėl į kelią.
– Šie metai Lietuvoje – krepšinio metai. Kodėl nieko nesiruošiate daryti apie tai?
– Tai šablonas. To ir būtų galima tikėtis – vykstant krepšinio čempionatui, papasakoti apie Lietuvą kaip apie krepšinio mylėtoją. Jums viešumo šiemet užtenka.
Būsimas filmas „Third class traveller“ apie Lietuvą bus transliuojamas penkerius metus 117 Europos, JAV, Afrikos ir Vidurio Rytų šalyse, bus įgarsintas 14 kalbų. Žinia apie Lietuvą pasieks 75 milijonų „Travel Channel“ kanalo žiūrovų auditoriją.
