Be abejo, „Menantis pikta“ – ne pirmas revizionistinis vesternas. Prieš jį buvo ir R.Altmano „MakKabis ir ponia Miller“ („McCabe & Mrs. Miller“, 1971), ir S. Peckinpah‘o „Laukinė gauja“ („The Wild Bunch“, 1969), ir daug kitų. Tačiau 4 „Oskarus“ pelnęs C.Eastwoodo kūrinys kone pirmasis ne tik kritikavo vesternams būdingą Laukinių Vakarų romantizavimą, bet ir dekonstravo žanro pamėgtas pasakojimo konvencijas.
„Menančio pikta“ Viljamas Manis – ne šiaip antiherojus, kurio moralinės nuostatos ir pasirinkimai mažai kuo skiriasi nuo antagonistų. Tai veikėjas, kuris neturi jokio noro būti herojumi, nes iš patirties žino: heroizmas yra ne tai, kuo atrodo iš pirmo žvilgsnio. Herojai žaloja likimus, daugina – ne mažina – žiaurumą ir kančias, o jų pergalės neturi nieko bendra su teisingumo triumfu. Būtent todėl, kai filmo pabaigoje jis visgi imasi ginklo, taigi, pagaliau pradeda elgtis taip, kaip iš jo tikimasi, ši transformacija netikėtai persiskaito kaip tragedija. Kaip atidėtas, bet neišvengiamas monstro gimimas. Blogio, o ne gėrio pergalė.
Šiuo požiūriu naujasis J.Audiardo filmas „Broliai Sistersai“ („The Sisters Brothers“), Venecijoje pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą, tęsia „Menančio pikta“ pradėtą darbą. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio tai sunku pastebėti.
Pavyzdžiui, jo siužetas yra daugiau nei tradicinis. Samdomi žudikai – broliai Čarlis ir Elis Sistersai – imasi naujo darbo: jiems reikia surasti ir visiems laikams atsikratyti paslaptingo auksakasio, kuris turi Sistersų darbdaviui ypatingai svarbios informacijos. Užtenka jame ir realistiško, beveik buitiško, žiaurumo – žmonės čia žudomi dažnai ir šaltakraujiškai, o ir ne kiekvienam iš pagrindinių veikėjų filmo pabaigą pavyksta pasiekti sveikam.
Velnias, kaip visada, slypi detalėse. Gan greitai paaiškėja, kad brolių tandemas nėra toks darnus. Joaquino Phoenixo suvaidintas Čarlis atrodo tarsi Manio iš „Menančio pikta“ praeities šešėlis: impulsyvus, agresyvus, per daug geriantis ir per daug mėgstantis moteris. Johno C. Reilly‘o įkūnytas Elis yra jo priešingybė: ramus, racionalus, vengiantis konfliktų. Net ne buvęs ir nusivylęs herojus, bet žmogus, kuris niekada nejautė jokios traukos nuotykiams ir dirba su broliu tik tam, kad šį apsaugotų. Todėl Laukinių Vakarų pasaulyje jis yra svetimkūnis – jam šioje šalyje vietos nėra.
Tačiau filme pirmuoju smuiku be jokių abejonių groja būtent Elis. Ir ne tik todėl, kad yra stipriausias ir įdomiausias personažas (be to, neabejotinai įsimintiniausias Johno C. Reilly‘o vaidmuo). Svarbiau, kad Elis nuolat klausia, ar apskritai privaloma paklusti smurto ir žygdarbių logikai, ir visad mato alternatyvą: poilsį vietoje kelionės, miegą vietoje vakarėlio, sėslų šeimyninį gyvenimą vietoje pavojų.
Jo abejonės galiausiai persiduoda ir pačiam filmo pasakojimui, kurio logika pradeda judėti prieš srovę. Prasidėję pačiame veiksmo įkarštyje, „Broliai Sistersai“ galiausiai tampa kelio filmu, kuriame kelionei niekada neleidžiama įsibėgėti: tempas lėtėja, kulminacinės scenos neišpildomos, nuspėjamos įvykių sekos nesulaukiama.
Ko gero, būtent tai lemia, jog filmas, kurį šiaip jau sunku pavadinti komedija, visgi ne kartą priverčia nusišypsoti. Štai, ieškodami auksakasio, broliai užsuka į krautuvę, kurioje vienas jų pirmą kartą gyvenime pamato dantų šepetuką – ir jau netrukus jį išbando. Arba prisigeria ir negali tęsti kelionės, nes paprasčiausiai neišsilaiko balne. Galiausiai, apsilankę San Fransiske, samdomi žudikai negali atsistebėti nauju technologiniu stebuklu – klozetu su nuleidžiamu vandeniu.
Ironiška filmo intonacija tarsi dar kartą primena, jog filmas, nors jame ir vaidina Holivudo žvaigždės, yra sukurtas europiečių. Ir ne bet kokių: be režisieriaus, tarp filmo prodiuserių yra ir rumunų „Naujosios bangos“ vėliavnešys Cristianas Mungiu, ir belgų humanistai broliai Dardenne‘ai.
Todėl ir visi formalūs filmo sprendimai – anaiptol ne savitiksliai postmodernūs žaidimai. „Broliai Sistersai“ nėra nei omažas, nei pastišas. Audiardo kūrinio teminiu leitmotyvu tampa utopinės bendruomenės projektas, kurio tiesioginis adresatas, be jokių abejonių – ne Laukinių Vakarų gyventojai, bet filmo žiūrovai. Tad ir filmo pabaigoje mus pasitinka ne tragedija, bet viltis: kad smurtas nesitęs amžinai, kad vyriškumas nustos būti agresijos sinonimu, kad blogio nebus reikalo nugalėti lemiamame mūšyje. Nemaitinamas, jis tiesiog padvės savaime.
