Programą sudariusi Ona Kotryna Dikavičiūtė teigė, kad šiuos filmus galima pavadinti nacionalinio Italijos charakterio archeologija.
C.Mangini yra laikoma pirmąja moterimi dokumentinio kino režisiere Italijoje ir iki šiol yra svarbi šios šalies kino kultūros dalis.
XX a. 5 deš. pradėjusiai kurti C.Mangini rūpėjo keli teminiai laukai: miestų modernėjimas, industrializacijos keičiama visuomenė ir moterų statusas joje, gryna ir nenugludinta vaikystės patirtis, skurdžios izoliuotos Apulijos regiono bendruomenės ir archajiškų ritualų persmelkta jų kasdienybė.
Ilgus metus C.Mangini filmai buvo cenzūruojami specifinės Italijos sistemos, kuri kontroliavo dokumentinio kino kūrėjų veiklą. Galiausiai 8 deš. pradžioje finansavimas jos filmams visai nutrūko, o tai lėmė ilgą kūrybinę pertrauką, trukusią iki 2013 m.
Skirtingais savo kūrybos etapais C.Mangini bendradarbiavo su įvairiais kitais žymiais menininkais. 1958–1972 m. kūrė kartu su ilgamečiais bičiuliais ir kolegomis rašytoju bei (vėliau) režisieriumi Pieru Paolo Pasolini, kompozitoriumi Egisto Macchi ir režisieriumi Lino Del Fra. Sugrįžusi po kūrybinės pertraukos, būdama jau 86-erių, C.Mangini filmavo kartu su režisieriais Mariangela Barbanente ir Paolo Pisanelli.
Festivalyje pristatomą C.Mangini retrospektyvą sudaro trys trumpo metro filmų programos. Į pirmąją programą atrinkti pačios menininkės, jos sutuoktinio L.Del Fros ir Gianfranco Mingozzi ankstyvosios kūrybos filmai. Juose fiksuojama paprastų Pietų Italijos žmonių kasdienybė, persmelkta mitinio mąstymo ir ritualų, lydėjusių svarbiausius gyvenimo įvykius: santuoką, darbą, ligą ir mirtį.
Antrojoje retrospektyvos programoje C.Mangini kamerą atsuka į Italijos žmones, nepriklausančius galios struktūroms: moteris, vaikus ir skurdžiai gyvenančius, tačiau apie gražesnę ateitį svajojančius jaunuolius. Empatiškuose ir veržliuose kūrėjos filmuose kvestionuojami lyčių vaidmenys, pasirinkimo laisvės egzistavimas ir visuomenės primesti autoritetai.
Trečiojoje programoje antropologiškas C.Mangini žvilgsnis atsigręžia į Italijos miestus ir jų gyventojus. „Gražiai nufilmuotuose, greito tempo filmuose režisierė kelia klausimus apie vartotojišką miesto kultūrą, klasių skirtumus ir atsiskleidžia kaip tikra trumpo metro dokumentikos meistrė“, – programos akcentus dėlioja O.K.Dikavičiūtė.
19-asis VDFF vyks tik kino salėse: rugsėjo 22–spalio 2 d. Vilniuje, rugsėjo 28–30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. Alytuje.
Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Renginys yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis.
