„Černobylis“ – penkių epizodų miniserialas, nufilmuotas Lietuvoje amerikiečių televizijos HBO užsakymu ir pasakojantis apie 1986 metų Černobylio atominės elektrinės avariją bei jos pasekmių likvidavimą. Jau pirmosiomis dienomis po premjeros serialas sulaukė daugybės teigiamų įvertinimų JAV, Didžiojoje Britanijoje, o taip pat Rytuose – Rusijoje ir tiesiogiai nuo katastrofos nukentėjusioje Ukrainoje.
Kino kritikai sutaria dėl vieno, kad pagrindiniai „Černobylio“ herojai – likvidatoriai, dirbę avarijos vietoje. Iš viso atominės elektrinės avarijos pasekmių likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkst. žmonių iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos.
Rusijos Jekaterinburgo miesto naujienų portalas e1.ru surado ir pakvietė du Sverdlovsko srities gyventojus, dalyvavusius Černobylio avarijos pasekmių likvidavime, kartu pasižiūrėti pirmus tris serialo epizodus ir pasidalyti savo nuomone, ar kino kritikai yra teisūs, negailėdami liaupsių HBO kūriniui.
Jekaterinburgo gyventojui Olegui Solomeinui Černobylio katastrofos metu buvo 25 metai, o Sergejui Trofimovui – 33.
„Amerikiečiai padarė tai, ko mes nesugebėjome“
Inžinierius O.Solomeinas ir architektas S.Trofimovas avarijos vietoje atsidūrė 1986 metų spalį, tai yra jau prabėgus keturiems mėnesiams po sprogimo atominėje elektrinėje. Jų pulkas buvo apgyvendintas Baltarusijos Choinikų miestelyje.
„Aš dirbau gamykloje ir karinėje katedroje mokiausi chemiko žvalgo specialybės. Tuo metu buvau vienas iš nedaugelio, kuris bent apytikriai įsivaizdavau, kur ir dėl ko mus siunčia, – prisimena O.Solomeinas. – Tuomet niekas nekalbėjo, kiek tai yra pavojinga. Dėl to niekas ir nebijojo. Jau būdami vietoje, palapinėje, klausėmės „Amerikos balso“, kad suprastume, kas vyksta. Išeidavome į lauką, žiūrėdavome į tą pusę, kur stovėjo elektrinė, ir matydavome švytėjimą... Vėliau aš peržiūrėjau daugybę dokumentinių filmų apie Černobylį, bet nė vienas iš jų nesugebėjo perduoti to, ką tuomet jautė žmonės avarijos vietoje. Nustebau, kad tai pavyko ne mums, o amerikiečiams.“
Pulkas iš Uralo į avarijos vietą atvyko tuo metu, kai virš sprogusio ketvirtojo elektrinės bloko buvo pradėtas statyti sarkofagas. Iš pradžių O.Solomeinas ir S.Trofimovas dirbo ant trečiojo bloko stogo – valė nuo jo grafitą, pažirusį po sprogimo. O.Solomeinas avarijos zonoje praleido pusę metų, S.Trofimovas – keturis mėnesius, nes greičiau gavo, kaip tada buvo kalbama, leistiną radiacijos dozę.
„Ilgai užsibūti ant bloko stogo nebuvo galima. Dirbdavome ten ne ilgiau 40 sekundžių. Maksimumas – pusantros minutės. Mes pagal signalą išbėgdavome ant stogo, čiupdavome, ką galėdavome, mesdavome žemyn, o po to sugrįždavome atgal. Buvo laikoma, kad maksimali leistina dozė likvidatoriui – ne daugiau 25 rentgenų“, – prisimena O.Solomeinas.
Realybėje, kalba likvidatoriai, žmonės gaudavo ir gerokai didesnes radiacijos dozes.
„Vienas iš mūsų vaikinų, Volodia, dirbo ekskavatorininku. Jis tris kartus buvo avarijos vietoje pačiuose karščiausiuose taškuose. Ir visą tą laiką sėdėjo geležinėje dėžutėje, kuri „įgėrė“ milžinišką spinduliuotės dozę, – pasakoja O.Solomeinas. – Jo dokumentuose buvo nurodyta, kad jis gavo daugiau nei 100 rentgenų. Tai oficialūs duomenys. Nors, kaip mes suprantame, tais laikais tokių skaičių būdavo stengiamasi neafišuoti.“
Abu likvidatoriai dirbo ir vietovės deaktyvavime arba, kaip būdavo sakoma, „valyme“: užkasinėjo viršutinį dirvos sluoksnį, specialiu tirpalu laistė ištisus kaimus, degino užterštą mišką, užkasinėjo į kapinynus radiacija persisunkusius automobilius ir techniką.
„Kai kada civiliams asmenims pavykdavo prasibrauti į zoną už 10–15 kilometrų nuo Černobylio. Kai kas norėdavo pavogti kokį nors numestą automobilį, kai kas – tiesiog pasivažinėti juo. Po to likvidatoriai, tarkime, rasdavo ant šono apsivertusią „Volgą“ ir dėl radiacijos sąmonės netekusį žmogų vairuotojo sėdynėje“, – pasakoja O.Solomeinas.
„Šachtininkai pavaizduoti tokie, kokie jie iš tiesų buvo“
O.Solomeinas buvo vienas iš tų, kurie užsiėmė Pripetės „valymu“. Pripetė – uždara zona, kurioje vystosi dalis serialo „Černobylis“ veiksmo, o jame šio miesto vaidmuo teko Vilniaus Fabijoniškių ir Justiniškių rajonams. Tikrojoje Pripetėje nufilmuoti kadrai pasirodys tik serialo pabaigoje, o žiūrovai juos pamatys birželio pradžioje.
„Kai žiūrėjau serialą, mane apstulbino vaizdų tikroviškumas, kaip tiksliai viskas atkurta – iki smulkiausių detalių. Mane iki šiol nupurto šiurpas, kai prisimenu tuščius Pripetės namus. Langai atviri, o kai pučia vėjas, kambariuose ant grindų krenta daiktai ir kyla triukšmas. Mes kiekvieną kartą krūptelėdavome“, – prisimena O.Solomeinas.
Seriale daug dėmesio skiriama likvidatoriams. Viename iš epizodų parodytas pilotų, iš sraigtasparnių ant reaktoriaus pilančių boro ir smėlio mišinį, turintį užgesinti ugnį, darbas. Seriale taip pat yra epizodas, kaip vienas iš pilotų priskrenda pernelyg arti reaktoriaus ir žūsta. Visa tai vyksta branduolinės fizikos specialisto Valerijaus Legasovo ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo Boriso Ščerbinos akyse.
„Vienas iš pirmųjų, kuris dirbo avarijos vietoje, buvo mūsų sraigtasparnio pilotas Gera Kazakovas. Iš esmės tai jį mes matome seriale. Laimė, jis liko gyvas, – kalba O.Solomeinas. – Iš viso likvidacijoje dalyvavo 12–14 mūsų pilotų. Visi jie turėjo miškų gesinimo patirties, tad žinojo, kaip išpilti mišinį. Įdomu tai, kad į jį buvo įmaišyta cukraus, seriale apie tai nekalbama.“
Kitame epizode trys elektrinės darbuotojai sutinka lipti į radioaktyvų vandenį, kad atidarytų šliuzą ir padėtų išvengti sprogimo. Į žūtį eina ir Tulos šachtininkai, kuriems buvo duota užduotis išrausti tunelį ir sukurti erdvę šaldymo medžiagai. Po elektrine karšta, tad šachtininkai nusiima apsaugines priemones ir tęsia darbą apsinuoginę.
„Šachtininkai pavaizduoti labai priderančiai, tokie, kokie jie buvo iš tiesų. Vienas iš jų, dirbęs likvidacijos metu, Volodia Naumovas – toks pat patrakėlis, kaip ir Tulos šachtininkų brigadininkas seriale. Aš matau jo bruožus, – kalba S.Trofimovas.
Pasak jo, šachtininkų sprendimas apsinuoginti buvo padiktuotas ne noro šokiruoti vadovybę arba išreikšti savo protestą, o supratimo, kad jiems išduotos apsaugos priemonės neišgelbės nuo spinduliuotės.
„Pritariu šachtininkų žodžiams, kad apsauga, kurią mums duodavo, iš tikrųjų nelabai kuo gelbėjo, – kalba S.Trofimovas. – Kai mes dirbome ant reaktoriaus stogo, dėvėjome švinines prijuostes ir kepuraites. Aš paklausiau radiologo: ar tiesa, kad ši uniforma mus apsaugos? Jis pasakė, kad spinduliuotė pramuša kiaurai, nuo jos neapsisaugosi. Ar tu nuogas, ar su uniforma – jokio skirtumo. Uniforma būdavo išduodama greičiausi tam, kad mes būtume nuraminti.“
„Niekada nelaikiau savęs ir kitų likvidatorių didvyriais“
Daugiau nei pusės iš šešių tūkstančių Sverdlovsko srities likvidatorių jau nėra tarp gyvųjų. Likę privalo tikrintis sveikatą 5–6 kartus per metus. Kaip ir jų vaikai ir net anūkai.
„Aš niekada nelaikiau nei savęs, nei draugų, su kuriais mes dirbome avarijos vietoje, didvyriais“, – sako O.Solomeinas. – Na jeigu ten būtume buvę tik dviese, arba jeigu ten butų buvusi tik mūsų vienų kuopa... Bet likvidacijoje dirbo apie 800 tūkstančių žmonių! Kokie gi mes didvyriai? Mes buvome karo prievolininkai, vykdėme specialią užduotį. Tai buvo mūsų karas. Bet po to, kai pamačiau serialą, susimąsčiau, kad kiekvienas iš mūsų įdėjome indėlį į didį darbą. Net mano savivertė padidėjo.“
Likvidatoriai iš Uralo tikisi, kad serialą „Černobylis“ pasižiūrės žmonės visame pasaulyje: „Kai žiūrėjau serialą, pagavau save galvojantį, jog netgi gerai, kad filmas buvo sukurtas ne Rusijoje. Mums nebūtų pavykę taip atvirai pavaizduoti valdžios veiksmų. Bijau, kad tai būtų dar vienas vietinis serialas su aktoriais, kuriuos mes įpratę matyti policininkų arba banditų vaidmenyse. O čia aktoriai nematyti. Jie vaidina taip, kad jais patiki. Aš noriu, kad šį filmą pamatytų visame pasaulyje. Ir svarbiausia – kad juo patikėtų.“
