„Nors svarbiausias tikslas buvo papasakoti įdomią istoriją, šiuo filmu taip pat siekėme sugriauti daug mitų. Jau ne kartą sakiau, kad man labiausiai širdį glosto teigiamas kūrybos įvertinimas, tačiau jei šis filmas paskatins bent vieną porą įsivaikinti vyresnio amžiaus vaiką, būsiu labai laimingas“, – pasakojo filmo „Čia buvo Saša“ režisierius Ernestas Jankauskas.
Filmą teigiamai įvertino „Pagalbos paaugliams iniciatyvos“, rengiančios mokymus įsivaikinti ar globoti ketinantiems, psichologė Inga Leonavičiūtė. Filme berniukas vardu Aleksandras (arba Saša) supranta, kad yra labai „blogo“ amžiaus – jo niekas nebenori įsivaikinti. Paklausta, ar tai mitas, ar dažnai pasitaikantis atvejis realybėje, psichologė Inga Leonavičiūtė sutiko, kad tai labai realus scenarijus.
„Kaip ir filme, būsimieji įtėviai dažnai nori įvaikinti tam tikros lyties, dažniausiai mergaitę, jaunesnio amžiaus, geresnės sveikatos vaiką ir turi tam tikrų lūkesčių to vaiko atžvilgiu. Filme Saša gerai pasakė, kad yra per senas, iš tikrųjų taip yra: tokio amžiaus berniukų niekas nenori įsivaikinti ar globoti. 12 metų laikomas susiformavusiu, baiminamasi, kad su juo sunku bus bendrauti, jis bus netinkamo elgesio. Vyresnius vaikus dažniausiai įvaikina ar globoja giminystės ar kitais ryšiais su vaiku susiję asmenys: močiutės, seneliai, dėdės, tetos, krikšto tėvai ir pan., o atvejai, kai vyresnį vaiką globoti ar įvaikinti pageidautų jo tiesiogiai nepažįstanti šeima, pasitaiko retai“, – pasakojo I.Leonavičiūtė.
Psichologė tikra, kad apie tai kalbėti būtina. „Svarbu parodyti, kad net ir vyresniems vaikams vis vien reikia meilės ir namų, kad tokie vaikai nebūtų nurašyti iš anksto. Po priešiškumo kiautu būna įsibaiminęs, abejojantis, dėmesio ir meilės siekiantis vaikas“, – sakė psichologė.
Kalbėdama apie matytą filmą, psichologė patarė jį pamatyti būsimiems įtėviams. Pasak I.Leonavičiūtės, tai būtų naudinga vien dėl savo lūkesčių teisingo susidėliojimo. „Įtėviai galėtų pasitikrinti savo lūkesčius, pamatyti, kad vaikas turi taip pat savo, galbūt kitokių lūkesčių ir kaip sunku būna viską kartais suderinti. Taip pat svarbu pamatyti, kad gali būti įvairių abejonių dėl įvaikinimo, jau einant įvaikinimo keliu“, – kalbėjo I.Leonavičiūtė.
Nepaisant sudėtingos temos, filmo „Čia buvo Saša“ negalima vienareikšmiškai vadinti drama. Vienas svarbiausių režisieriaus Ernesto Jankausko įrankių, padedančių įtaigiai perteikti istoriją – humoras. „Humoras padeda įveikti sunkias situacijas. Gyvenime dažnai jausmai būna sumišę, ar vieną jausmą keičia kitas, taigi aš už humoro naudojimą, pristatant sunkias situacijas“, – pasakojo psichologė.
Kino juostoje „Čia buvo Saša“ nagrinėjama sudėtinga tema, tačiau tuo pačiu tai nuoširdus ir linksmas filmas.
„Tai nėra komedija, tačiau nėra ir filmas, skirtas pravirkdyti. Tai skaudi drama su komiškais elementais. Net ir sudėtingiausiose situacijose galima įžvelgti pozityvų spindulėlį. Šiame filme būtent humoro spindulėlis ir padeda kurti tikrą istoriją, tikro gyvenimo pasakojimą – su konfliktais, dramomis, bet tuo pačiu ir juoku, šypsenomis ir šmaikščiais nesusipratimais“, – mintimis apie filmo humorą dalinosi pagrindinio vaidmens aktorė Gabija Siurbytė.
Užsienio festivaliuose apdovanojimų pelnęs ir kritikų pozityvių vertinimų sulaukęs vaidybinis filmas Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo rugpjūčio 16 d. Pagrindinius vaidmenis filme atliko Valentinas Novopolskis, Gabija Siurbytė ir Markas Eimontas.
Kino juostoje „Čia buvo Saša“ nagrinėjama sudėtinga tema, tačiau tuo pačiu tai nuoširdus ir linksmas filmas. Jame pasakojama istorija apie tai, kad 30-mečiai Jurga ir Tomas negali susilaukti vaikų, tad nusprendžia įsivaikinti mažą mergaitę. Bet atvažiavusiai į globos namus jos pasiimti porai pranešama, kad įvyko klaida – vietoje būsimos globotinės nekantriai laukia 12-metis Saša. Direktorė potencialius įtėvius įkalba su berniuku drauge praleisti dieną. Kai Jurga pasiduoda jos spaudimui, prasideda trijulės gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Įtemptai dienai baigiantis, kiekvienas privalės atsakyti į klausimą – kas gi yra tikroji šeima?
