Apie tai, kaip aktorystė atėjo į jo gyvenimą ir kaip pasitraukė į antrą planą, kaip dažnai teko matyti dėl populiarumo ribas peržengiančius kolegas ir kokio pasiruošimo reikalavo vaidmuo filme „Nematoma“, D.Kazlauskas pasakoja 15min.
– Neseniai klausiausi laidos, kurioje buvo kalbama apie tai, kad didžioji dalis žmonių įgyvendina planą B, nes su planu A ir svajonių karjera dėl skirtingų priežasčių dažnai tenka atsisveikinti jaunystėje. Kaip buvo jums? Ar aktorystė buvo jūsų planas A?
– Buvau gana judrus vaikas, smalsus, mėgau ir pasirodyti, ir prajuokinti, ir būti kompanijos siela, ir t.t. Matyt, tie maži dalykai norom nenorom kreipė link aktorystės. Bet ne sąmoningai. Daug buvo visokių dalykų, lėmusių, kad aktorystė galėjo būti planas B.
– Koks tuomet buvo planas A?
– O planas A buvo kitoks. Tuo metu gana intensyviai šokau ir šokti sekėsi. Mano šokių partnerė buvo metais jaunesnė ir reikėjo „pralaukti“, kad galėtume stoti konservatoriją. Manęs laukė armija ir turėjau rinktis – arba kur nors įstoti ir tuos metus „pralaukti“, arba eiti į armiją ir tuomet grįžti dar vėliau, dėl ko ir mano šokių partnerė turėtų metų pertrauką.
Mano klasiokė buvo vienos aktorės iš Jaunimo teatro dukra, ji lankė teatro būrelį vaikams ir paaugliams „Elementorius“ pas Gediminą Storpirštį. Ir aš ten atsidūriau. Juokais, ne rimtai. Daug žmonių tuo metu norėjo tapti aktoriais. Jie mane ragino eiti į stojamuosius kartu, bandyti. Tai aš ir nuėjau. Bet į aktorinį neįstojau. Įstojau į režisūrą.
– O kaip atsirado režisūra?
– Matyt, lemtis. Įstoti įstojau, bet ne ten, kur norėjau.
– Bet kažkokių režisūrinių ambicijų turėjote?
– Jokių. Neturėjau nei aktorinių, nei režisūrinių ambicijų. Tai tiesiog iš tiesų buvo planas B, siekiant metus „pralaukti“, bet tie metai viską apvertė aukštyn kojom ir planas B galiausiai virto planu A.
– Ar kada nors turėjote abejonių dėl to, kaip viskas pasisuko?
– Gyvenime buvo daug ko. Būna, atsiranda emocinių duobių, vidinių klausimų. Bet variklis, kuris vertė sau tuos klausimus kelti, kaip tik vedė gilyn ir tolyn, kad atsakymas ateitų. Ir kuo toliau, tuo buvo aiškiau, kad esu savo vietoje.
– Kas jums teikia džiaugsmo aktorystėje?
– Aktorystė daugiau džiaugsmo teikė iki 35-erių. Dabar to džiaugsmo ji beveik neteikia.
Viskas aplink kinta. Mes kintam, laikas, amžius, žmonės, aplinkybės. Yra daug įvairių faktorių, kurie tave veikia. Arba reaguoji, arba ne, arba įsiklausai į save, arba ne. Pastaruosius 12–13 metų aš kaip ir nebevaidinu. Grįžau prie pirminės savo profesijos ir pradėjau režisuoti. Kol kas nesu tame laike, kuris grąžintų didelį norą vaidinti. Man užtenka to, ką dabar turiu.
– Bet filme „Nematoma“ vis tik suvaidinote. Irgi nenorėjot?
– Ne, nenorėjau. Kadangi tiek metų buvau nieko rimto nevaidinęs ir iš esmės apsiraminęs su vaidyba, kai Ignas [Jonynas] pasiūlė vaidinti, galvojau, kad čia juk tiek darbo: reikia vėl išsiimti senus ginklus, nupūsti dulkes nuo instrumento ir jį suderinti...
Bet susipažinęs su scenarijumi supratau, kad bent jau vienas iš rimtų kandidatų pagrindiniam vaidmeniui atlikti tikrai galėčiau būti. O kadangi Ignas yra ne tik mano kurso draugas, bet ir mano draugas iš esmės, mes vienas kito kūrybą gerai žinome – esu vaidinęs ne viename jo filme ir spektaklyje – aišku, kito atsakymo ir negalėjo būti. Jei kitas žmogus būtų sėdėjęs kitapus stalo, būčiau galėjęs ilgiau priešintis pasiūlymui. Bet šįkart ilgai nesipriešinau. Teko grįžti padirbėti.
– Kokio pasiruošimo reikalavo šis vaidmuo?
– Visų pirma, reikėjo fizinių pastangų. Kai esi jaunas, šokis yra nuotykis. O kai tau virš 40, tai tampa iššūkiu.
Porą mėnesių po penkias valandas praleidau su nuostabiu žmogumi, choreografu Martynu Rimeikiu, kuris, manau, yra geriausia, ką turime Lietuvoje ir už jos ribų. Jo skonis, šokio supratimas, unikalus judesys – man pasisekė turėti galimybę dirbti kartu. Bet tai būtų iššūkis net ir šokančiam žmogui. O man – juo labiau.
Iš pradžių repetavome su balerina – jai viskas sekėsi neblogai, o aš turėjau labai stipriai temptis į viršų. Vėliau, kai dėl kitų priežasčių ji nebegalėjo vaidinti filme, atsirado Paulina [Taujanskaitė]. Tuomet jai reikėjo labai smarkiai stengtis. Visa tai reikėjo padaryti likus dviem savaitėms iki filmavimo pradžios. Tada jau dirbom kruvinai – atšokdavom po dešimt valandų be sustojimo. Tai buvo ir fizinis, ir visoks koks kitoks iššūkis.
Bet labiausiai man patiko idėja, kurią vėliau supratau. Galiausiai šokis nuėjo į trečią planą. Ir tai parodė dar didesnę viso to prabangą – įdėti tiek pastangų tam, kas turėtų būti lyg tarp kitko.
– Kaip jautėtės dėl to, kad projektas taip išsitęsė laike?
– Filmo premjera turėjo įvykti prieš pusantrų metų. Įprastai, pusę metų ruošiesi, mėnesį filmuojasi, dar po šešių septynių mėnesių jau laukia premjera. Jei viskas gerokai išsitęsia, tu tiesiog perdegi. Ir kai dabar viskas iš naujo užsivedė, jausmas keistas – visiems duodi interviu, bet turi dar pats prisiminti, kaip ten kas.
Bet tikriausiai šis laikas labiau palietė Igną. Toks projekto uždelsimas yra didžiulis iššūkis režisieriui. Ir tuomet atvesti projektą iki finišo ir gero rezultato, nepaisant to, kad teko daryti daug kompromisų – nesu matęs kito filmo, kuriam teko daryti tiek daug kompromisų – yra labai sudėtinga. Bet dėl to Ignui jaučiu tik dar daugiau pagarbos.
– Su Ignu Jonynu dirbate ne pirmą kartą. Ar jis griežtas režisierius?
– Kai yra bendras tikslas, nėra žodžio „griežtas“. Supranti, kad jūs vienas be kito negalit egzistuoti – tokia jau profesija. Todėl ir vaidinti statusų nėra prasmės. Aš pats sau reiklus. Mes visi patys sau reiklūs ir griežti. Jei viskas gerai, jei dirbama dėl vieno tikslo, tuomet jauti kūrybinį malonumą, kai visi aikštelėje plaka viena širdim. Bet ne visi plakė viena širdim.
– O kas neplakė?
– Nesakysiu. Bet ne visi plakė viena širdim. Dėl to tas procesas ir išsitęsė.
– Ar tokios situacijos, kai aktorius ir režisierius jau būna pažįstami iš kitų kontekstų, kur nebūtinai egzistuoja subordinacinis ryšys, įprastai dažniau išeina į naudą, ar atvirkščiai?
– Nesvarbu, ar mes pažįstami, ar esam draugai – tai nieko nedomina, nieko nei papildo, nei atima. Nuo pat pirmos paskaitos aktoriniame sako: palikite asmeninius santykius už scenos.
– Ir visada pavyksta tai padaryti?
– Tai aišku, kad ne. Todėl, kad mums ilgą laiką buvo skiepijama, kad į šitą profesiją reikia žiūrėti kaip į gyvenimo būdą. Dėl to susipainiojo viskas. Tai kaip siūlų kamuolys, kuriame nerasi galo. Bet jei esi normalus, psichologiškai sveikas ir į tai žiūri kaip į profesiją, problemų nėra. Siūlai suvyti teisingai.
– Viena iš filmo „Nematoma“ linijų yra ir jums nesvetimas pramogų pasaulis, kur pagrindinė valiuta yra reitingai ir populiarumas, dėl kurio žmonės kartais ryžtasi daug kam. Esate susidūręs su situacijomis, kai žmogus dėl populiarumo peržengia kažkokią ribą?
– Man atrodo, kad yra dvi medalio pusės. Vienoje pusėje yra žvaigždė, o kitoje – profesionalas. Vienam rūpi labiau tapti žvaigžde, kitam labiau rūpi įsigilinti į savo profesiją. Toje kitoje pusėje, man atrodo, labai daug kas tą ribą peržengia – ir ne kartą. Nes konkurencija yra milžiniška. Visi nori būti žvaigždėm, bet kokioje srityje. Matomas, žinomas, populiarus, turtingas – visi šie žodžiai mums malonūs, visi to siekia. Bet šioje profesijoje to siekiama ypatingai. Todėl yra žmonės, gimę žvaigždėmis, ir žmonės, gimę profesionalais.
Esu tokių tų ribų perženginėjimų matęs, kad ne tas žodis. Bet teisti negali, nes medalis yra vienas – nesusipratimai ir skirtumai yra tame posūkyje. Tai yra pasirinkimo dalykas.
– Jūs pats niekada tos ribos neperžengėte?
– Ne, aš galiu be to gyventi. Daug kam atrodo, kad tai arogancija, bet tai tiesiog skirtingos kryptys. Aš nuo to nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog renkuosi kitą medalio pusę.
– Žvelgiant į ateitį – ar yra žmogus, su kuriuo norėtumėte padirbėti?
– Kad ne. Aš niekada neturėjau autoritetų, nuo pat vaikystės.
– Autoriteto niekada netrūko?
– Negaliu pakeisti ar kovoti su tuo, ką man davė. Galėčiau apsimesti, bet žiauriai nemėgstu falšo. Aš pakankamai jaučiu žmogų – gal jam atrodo, jog jis labai slaptai viską daro, bet užtenka tik pasižiūrėti ir daug ką gali atsakyti nuo pirmo žvilgsnio. Tokių žmonių aš vengiu.
Ir apskritai, pastaruoju metu, kadangi darbo daug ir darbas toks, kad su žmonėmis susėdi keliems mėnesiams, bandau visom išgalėm turėti aplink puikius žmones, kad ir atmosfera būtų gera. Nes neturiu tikslo kažkam kažką įrodyti, sakyti, kad galiu ir su tavim, ir su kitu dirbti... Ne. Jeigu tavo tikslas yra tik toks, tai, vėlgi, tavo pasirinkimas. Bet mano tikslas yra ir geras rezultatas, ir geras laiko praleidimas. Todėl autoriteto nėra ir noro su kažkuo suvaidinti – taip pat.
