Istorija prasideda nuo Dainiaus (akt. Lukas Malinauskas), džipu užklimpstančio miške ir tiesiog paliekančiu neužrakintą mašiną purve – nebeprireiks. Grįžęs į kupolo formos namus šalia medinės senelių gryčios jis išberia ir į lapės olą „palaidoja“ mirusios draugės pelenus. Aplink išsidėlioja jos darytas skulptūrėles ir varto jos sapnininką – gal šiame paslėpti kažkokie paaiškinimai nepaaiškinamai mirčiai?
Šioji mano pastraipa nupasakoja kokias 15 pirmųjų filmo minučių. Apibūdinant „Dainas lapei“ net svarbiau už įvykius yra aprašyti pabrėžtinai lėtą pasakojimo tempą. Šio filmo pasaulyje viskas juda tikrai vangiai. Kartais tai – suprantama. Gedėjimo juk nepaskubinsi. Dainiaus klaidžiojimas pusiau-sapnuose irgi tarytumei prašosi stebėjimo leidžiant įvykiams kvėpuoti.
Tačiau lėtumas filmui tikrai nėra vien draugas. Kartais, galbūt norint palaikyti vientisumą, sulėtinami net visai to nereikalaujantys įvykiai. Jei dar tik eisite į „Dainas lapei“, paskaičiuokite, kiek laiko veikėjams užtrunka vienas į kitą atsisukti. Kai kuriose Dainiaus gulėjimo lovoje scenose atrodo, kad režisierius provokuoja savo publiką irgi pusiau prisimerkti, nes statiškas kadras laikomas per ilgai, o judėjimas nevyksta.
