Filmą, kurį bus galima pamatyti LGBT filmų festivalio „Kitoks kinas“ metu paskutinę liepos savaitę, Vilniuje, kino centre „Skalvija“, pristatys pati režisierė, sakanti, kad nors jos gimtojoje Danijoje homoseksualiems žmonėms gyventi gerai, tačiau homofobijos pasitaiko net ir ten.
– Vilniuje bus rodomas jūsų dokumentinis filmas „Mano meilė – Poulo ir Majaus istorija“. Tai pasakojimas apie santykius, kurie kai kam, bent Lietuvoje, gali atrodyti neįprasti – ne tik todėl, kad įsimylėjėliai yra vyrai, bet ir todėl, kad jie iš labai skirtingų kultūrų. Apie ką ši istorija?
 |
| Iben Haahr Andersen |
– Tai filmas apie žveją iš Danijos provincijos. Jis išgyveno šeimos tragediją ir, būdamas nelaimingas 59 metų žmogus, nusprendžia atsiskleisti, kad yra – ir visada buvo bei tai žinojo – gėjus.
Viename Kopenhagos bare jis susipažįsta su 20 metų jaunesniu Majum iš Tailando, jiedu įsimyli ir „susituokia“. Mane su jais suvedė vienas draugas ir, kadangi aš ir pati homoseksuali – bent manau, kad tai padėjo – mūsų draugystė iškart įgavo pasitikėjimo. Su savo kamera sekiau jų gyvenimo pakilimus ir nuosmukius šešerius metus.
– Ar kultūrų skirtumai buvo didelė kliūtis?
– Meilei nėra sienų – o Poului reikėjo partnerio, su kuriuo galėtų dalintis savo gyvenimą. Taip pat ir Majui. Jam taip pat reikėjo gero darbo, kad galėtų išlaikyti savo vaikus ir išleisti juos į mokslus. Meilė ir santuoka taip pat yra paktas.
Nors jie priklauso dviems skirtingoms kultūroms, manau, kad jie labai panašūs. Man atrodo, kad Poulas tam tikra prasme yra budistas, net jei pats to nežino. Problema veikiau tame, kaip visuomenė, kurioje jie gyvena, į juos žiūri. Taip pat ir mes, nors šįkart Poulo draugams net palengvėjo pamačius, kad po daugybės depresijos metų jis vėl laimingas.
– Kaip kurdama filmą įsivaizdavot savo būsimus žiūrovus – kaip daugiausia homoseksualus ar ne?
– Kalbant apie šį filmą, man ir mano prodiuserei buvo svarbu, kad jį pamatytų kuo daugiau heteroseksualių žmonių. Aš jiems rodau meilės istoriją – istoriją, į kurią gali įsijausti bet kas. Ne tik gėjai.
Ir mums pavyko. Filmas buvo gerai žiūrimas, kai jį parodė Danijos televizija. Tiesą sakant, heteroseksualų publika jį priėmė netgi geriau nei LGBT bendruomenė už Danijos ribų. Manau, kad heteroseksualams patiko, nes Poulas ir Majus yra labai simpatiški, ir filme nėra „grubaus“ seksualumo. Kaip pakomentavo kai kurie heteroseksualūs žiūrovai: „Jie tiesiog žmonės ir visai ne... kaip... na, žinai...“
Su kitu savo filmu, „Sveiki, mano vardas lesbietė“, daug keliavau po Rusiją ir ypač Maksvoje diskusijos sukosi apie tai, ar Rusijos žmonės pasirengę Pride tipo renginiams. Daugelis sakė, kad tai pernelyg grubus būdas kovoti už LGBT teises. Pernelyg provokatyvus. Girdėjau, panašios diskusijos verda ir Lietuvoje. Taigi matyt todėl, kad „Mano meilė“ nėra toks provokatyvus filmas, jam daug lengviau „prisibelsti“ į heteroseksualų širdis ir parodyti, kad mes, homoseksualai, esame „tik“ žmonės iš kūno ir kraujo ir turime tokius pačius jausmus kaip ir jie.
Man ir daugybei homoseksualių žmonių Danija yra nuostabi šalis gyventi. Būti gėjum ar lesbiete gali būti netgi „šaunu“, ypač didžiuosiuose miestuose. Bet vis dar pasitaiko neapykantos nusikaltimų, o kaimo vietovėse ne visada lengva.
– Ar jūsų seksualinė orientacija turėjo įtakos jūsų kaip menininkės raidai?
– Hmm, galbūt pasitikėjimas savimi, kurio įgavau, kai pasisakiau, kad esu lesbietė, padėjo labiau savimi pasitikėti ir kuriant filmus.
– Ar nebijote užsitarnauti „homoseksualų menininkės“ etiketę?
– Esu kūrusi filmus apie heteroseksualus, vaikus, ir t.t. Dar norėčiau susukti filmą apie gyvūnus. Aš nenoriu būti vien „homoseksualų menininkė“, nors seksualinė orientacija man yra svarbi tema. Ir kol homoseksualai bus diskriminuojami, kovoje reikia apsitelkti visus prieinamus ginklus – o mano ginklas yra kinas.
– O kokie kitų kūrėjų filmai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Gal kiek per drąsu sakyti, kad koks nors filmas pakeitė mano gyvenimą, bet tęsiant homoseksualumo temą, manau, kad paauglystėje žiūrėdama į tas gražias moteris ekrane – Greta Garbo, Marlene Dietrich, Jamie Lee Curtis ir kitas – įsitikinau, kad myyyliu moteris.
– Ar disrkiminacija prieš LGBT žmones Danijoje – jau istorija?
– Man ir daugybei homoseksualių žmonių Danija yra nuostabi šalis gyventi. Būti gėjum ar lesbiete gali būti netgi „šaunu“, ypač didžiuosiuose miestuose. Bet vis dar pasitaiko neapykantos nusikaltimų, o kaimo vietovėse ne visada lengva.
Mano nuomone, matomumas yra vienas svarbiausių ginklų kovoje su homofobija. Žmonės bijo to, ko nepažįsta. O kai bijai, kandžiojiesi! Todėl manau, kad tokie filmai kaip „Mano meilė“ gali paskatinti pokyčius ir parodyti, kad mes esam žmonės, o ne nenormalūs monstrai.
Taip pat manau, kad mes, homoseksualai, turime nebijoti. Nes kai bijai, sklinda kvapas, o dėl jo šunys kanda – jei supranti, ką noriu pasakyti.
Nors visgi tikiuosi, kad LGBT bendruomenė išliks ir mes niekada visiškai netapsime tokie kaip visi. Tai būtų nuobodu. Bet vis vien turime būti lygūs!
