Filme – jaudinanti Indijos dalitės patirtis
Diskusija prasidėjo po filmo „Atsispirk ir skrisk” peržiūros, kuris buvo puiki įžanga į šią temą. Filme pasakojama jaunos indės Thulasi istorija, kuri mėgina išsivaduoti iš visiško skurdo į geresnį gyvenimą. Gimusi dalite arba „neliečiamjąja“, už visos kastų sistemos, išstumta iš žemiausios visuomenės sluoksnio, Thulasi buvo priversta palikti tėvų namus būdama vos 14-kos metų. Po dešimties metų, nepaisant savo aukštų pasiekimų bokso ringe, ji išlieka dugne dėl iš jos atimtų galimybių. Nepaisant filme matomos varginančios kovos prieš seksualinę prievartą, skurdą ir spaudimą ištekėti, filmo herojė nepasiduoda ir tvirtai laikosi savo tikslų. Per tris įvykių kupinus metus nufilmuotas filmas pasakoja įkvepiančią jaunos moters, kuri atsisakė būti auka, istoriją.
Daugiausia „neliečiamųjų“ – Pietų Azijoje
Pietų Azijoje nuo suskirstymo į kastas vis dar kenčia apie 260 milijonų žmonių. Būtent tiek suskaičiuojama žemiausios kastos, kurie vadinami „neliečiamaisiais“, dievo vaikais, penktąja kasta arba dalitais, atstovų. Daugiausia jų – Indijoje, kur dalitai sudaro apie 16 proc. gyventojų. Įstatymu draudžiama, tačiau papročiuose giliai įsišaknijusi kastinė diskriminacija taip pat vis dar egzistuoja Nepale, Pakistane, Bangladeše, Šri Lankoje, Jemene, kai kuriose Afrikos šalyse, o taip pat tų šalių diasporose, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje.
„Filmo herojė Thulasi man yra viena iš 260 milijonų žmonių, kurie sako – mes neesame „neliečiamieji“, ir tai yra stipriausia filmo žinutė. Ji patiria sėkmę savo atkaklia kova. Ji sako – tai mano gyvenimas. Aš žinau Indiją labai gerai, ta situacija spręsis dar maždaug dvidešimt ar daugiau metų. O pats žosis „dalitas“ sanskrito kalboje reiškia sudaužytą arba sulūžusį“, – sakė Meena Varma, „Jungtinės Karalystės Dalitų solidarumo tinklo“ direktorė.
Kas vienuolika minučių įvykdomas nusikaltimas prieš dalitą, trys dalitės išprievartaujamos per dieną...
Ji pasidalino savo patirtimi iš darbo su šia diskriminacijos forma ir pasidžiaugė, kad vis daugiau žmonių ima kovoti už savo teises: „Yra didžiulis augantis dalitų teisių judėjimas, jie nebenori tylėti ir ima kovoti už save. Bet tebėra labai skaudi statistika: kas vienuolika minučių įvykdomas nusikaltimas prieš dalitą, trys dalitės išprievartaujamos per dieną... Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad ten irgi yra daug dalitų diskriminacijos atvejų, nusikaltimų prieš juos. Daug ko mes nežinome, nes tiesiog nepastebime“.
Ši problema, pasak Meena Varmos, yra skaudžiausia moterims, kurios yra diskriminuojamos dėl savo lyties, dėl to, kad yra neturtingos, prievartaujamos vyrų, kurie nori parodyti savo galią. „Tai tokia savo mastu milžiniška problema!“, – sakė viešnia iš Didžiosios Britanijos ir prašė nelikti abejingais , drauge kovoti už žmogaus orumą.
Diskriminacija – globalus reiškinys
Ši problema, pasak Meena Varmos, yra skaudžiausia moterims, kurios yra diskriminuojamos dėl savo lyties, dėl to, kad yra neturtingos, prievartaujamos vyrų, kurie nori parodyti savo galią.
„Ši moteris filme – herojė. Ji kovoja, kai už jos nestovi jokia institucija, joks žmogus, niekas jos nepalaiko. Taigi ji gali pasikliauti tik savo išsilavinimu ir jėga“, – savo įspūdžiais po filmo dalinosi profesorius Leonidas Donskis. Jis taip pat teigė, kad viena – yra žinoti tą problemą, kaip žmogaus teisių aktyvistui, kita – tą problemą suprasti, todėl ragino susirinkusiuosius nebūti abejingais kitų skausmui ir problemoms.
„Sunku suvokti, kad šiuolaikinėse šalyse, tokiose kaip Indija, vis dar egzistuoja baisi žmonių žeminimo sistema. Sunku suvokti, kad daugelyje Azijos šalių, tokių kaip Pakistanas, Jemenas, ir nemažai Afrikos šalių, dar egzistuoja kastinė diskriminacija. Kažkaip mes, skirtingose Europos regionuose ir pasaulio dalyse, turime jausti jautrumą šiai problemai. Aišku, mes dabar labai susikoncentravę į Rusiją, dėl jos agresijos Ukrainoje, tačiau negalime nusigręžti ir nuo šios problemos, turime kovoti už žmogaus orumą, nes ši problema tampa vis labiau globali. Nebūkime naivūs – migracija neleidžia mums būti atsiskyrusiais nuo pasaulinio masto problemų, tos problemos jau egzistuoja Didžiojoje Britanijoje ir tik laiko klausimas, kada jos pasieks mus. Todėl turime būti pasiruošę“, – sakė profesorius.
Problema – ne įstatymai, o jų išmanymas ir taikymas
Gerai, kad filmo herojė Thulusi yra dalinai išsilavinusi, todėl žino savo teises ir kovoja už jas. Bet yra milijonai žmonių, kurie lieka už įstatymo.
„Ši problema yra globali, ji jau yra Europoje, todėl gali atsirasti ir Lietuvoje. Mes turime būti jautrūs kitų nelaimėms, mes turime apie tai šnekėti, žinoti tą problemą ir kitiems apie ją pasakoti. Indija turi pakankamai gerus įstatymus, tačiau problema yra jų taikymas, dalis žmonių tų įstatymų neišmano, nes nėra išsilavinę. Gerai, kad filmo herojė Thulusi yra dalinai išsilavinusi, todėl žino savo teises ir kovoja už jas. Bet yra milijonai žmonių, kurie lieka už įstatymo“, – sunkią padėtį apibūdino Diana Mickevičienė, Užsienio reikalų ministerijos „Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento“ direktorės pavaduotoja.
Ji taip pat pasidalino savo patirtimi iš gyvenimo Indijoje, kai tą problemą matė gyvai. Pasak jos, daugiausia mieste vykstančiose statybose dirba moterys su mažais vaikais, kurios ten pat ir gyvena, o jų vaikai auga, siaubingomis sąlygomis. Tačiau yra įstatymas, kuris užtikrina, kad statybose dirbančių vaikai turi būti prižiūrimi, kol tėvai dirba, tačiau mažai kas tą įstatymą žino ir taiko. „Diskriminacija – kompleksinė problema. Reikia apie tai šnekėti ir nustoti Indiją idealizuoti kaip nuostabią šalį, iš kurios mes mokomės meditacijos. Tai šalis su daugybe veidų ir problemų“, – teigė Diana Mickevičienė.
Visi diskusijos dalyviai sutarė, kad šiai milžiniškai problemai labai trūksta viešumo ir žmonių sąmoningumo, nes kastinę diskriminacija patiria ketvirtis milijardo pasaulio žmonių, todėl tai jau ne lokalus, o globalus reiškinys. „Kastinė diskriminacija turi būti tokioje pačioje kategorijoje kaip rasizmas, ksenofobija ir antisemitizmas“, – savo požiūrį išsakė profesorius Leonidas Donskis ir padėkojo festivaliui „Nepatogus kinas“ , kuris drąsiai rodo socialinės tematikos filmus ir kviečia diskusijose atrasti rodomų problemų sprendimo būdus.
