Ne, Fincheris nėra vadinamojo lėtojo kino atstovas, bet tai, kaip jis neskubriai konstruoja savo siužetus ir apdairiai žaidžia katės ir pelės žaidimą su žiūrovu, kiekvieną kartą verčia gėrėtis ir vadinti jį vienu iš mėgstamiausiųjų.
Naujausiame filme „Mankas“ („Mank“), kurio scenarijų Fincherio tėvas parašė dar 1990-aisiais ir kuris pasirodo praėjus šešeriems metams po paskutinio režisieriaus filmo „Dingusi“ („Gone Girl“), šio užtikrinto (pasi)tikėjimo yra su kaupu, o štai lėto vedžiojimo tamsiomis ir labirintiškomis nusikaltimo teritorijomis – nėra. Nes nėra ir nusikaltimo. Bent jau tokio, kur lietųsi kraujas, o ne spausdinimo mašinėlės rašalas.
Šiuo metu „Netflixe“ rodomą istoriją apie Holivudo aukso amžiaus scenaristą Hermaną J. Mankiewiczių ir jo vargus rašant „Piliečio Keino“ („Citizen Kane“) scenarijų, Fincheris pasakoja džiazo ritmu, vietomis, regis, net šoktelėdamas ir sukaukšėdamas kulnais kaip koks Chaplinas. Ir tai – labai nefinčeriška.
Fincheris pasitiki žiūrovu ir net neabejoja, kad šis prieš žiūrėdamas filmą atliks namų darbus.
Trumpai prisiminkime kino istoriją. Orsono Welleso „Pilietis Keinas“ pasirodė 1940-aisiais ir iškart sulaukė prieštaringų reakcijų. Filmo nesuprato prie tradicinio pasakojimo pratę amerikiečiai, bet žavėjosi europiečiai. Filmą atsisakė rodyti dalis kino teatrų, nes bijojo sulaukti nemalonės iš Keino prototipu tapusio spaudos magnato Williamo Rudolpho Hearsto. Pats Hearstas filmą norėjo uždrausti ir spaudė „RKO“ studiją, kad ši visiems laikams juostą padėtų ant lentynos. Galiausiai „Pilietis Keinas“ buvo nominuotas 9 „Oskarams“, bet laimėjo tik vieną – už scenarijų. Kūrinį lydėjo ir scenarijaus autorystės skandalas, nes Wellesas atsisakė įtraukti Mankiewicziaus pavardę į titrus. Nesutarimai tarp kūrėjų tęsėsi kelerius metus.
Tačiau Fincherį domina ne įvykiai po premjeros, bet „Piliečio Keino“ atsiradimo istorija ir Mankiewicziaus, draugų vadinamo tiesiog Manku, figūra. Žinoma, žinoti platesnį kontekstą visada pravartu, bet Fincheris pasitiki žiūrovu ir net neabejoja, kad šis prieš žiūrėdamas filmą atliks namų darbus.
„Manko“ struktūra – pakankamai tradicinė biografinėms dramoms. Iš pradžių matome epizodus atokioje rančoje, į kurią po avarijos lūžusia koja ir vis labiau klimpstantis į alkoholį Mankas atvyksta rašyti naujo scenarijaus, o vėliau vis įsiterpia „praeities“ momentai (flashbacks), kuriuose atsiskleidžia scenaristo gyvenimas ir darbas 4-ojo dešimtmečio Holivude.
Kino studijų užkulisiai, bendravimas su kolegomis ir karjeros laiptais dar tik kylančiu broliu Josephu L. Mankiewicziumi („Viskas apie Ievą“), pažintis su Hearsto meiluže aktore Marion Davis (Amanda Seyfried), filmavimo aikštelės ir prabangios vakarienės – visa tai rodydamas Fincheris ne tik piešia detalų to meto istorinį kontekstą ir aplinkybes, įkvėpusias parašyti „Pilietį Keiną“, bet ir atiduoda pagarbą senojo Holivudo kinui. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Aktoriaus įkūnijamas Mankiewiczius – nepatogus, storžieviškas.
„Mankas“ yra Gary Oldmano filmas. Nors Fincheris kadro erdvę konstruoja daugiausia iš vidutinių bei bendrųjų planų ir – visai kaip Wellesas „Pilietyje Keine“ – meistriškai išnaudoja kadro gylį, tačiau Oldmano herojus visada yra dėmesio centre. Jis čia svarbiausias.
Aktoriaus įkūnijamas Mankiewiczius – nepatogus, storžieviškas. Jis drąsiai sako tiesą į akis, neieško žodžio kišenėje ir turi gerą humoro jausmą. Taip, jis piktnaudžiauja alkoholiu, bet jį vis tiek myli žmona, nes žino, kad giliai širdyje vyras yra jautrus ir geras žmogus. Užtenka scenos, kai Manko tarnaitė prasitaria apie šeimininko pagalbą prieglobsčio JAV ieškojusiems Vokietijos žydams, kad scenaristo portretas įgautų naujų spalvų.
Mankas yra idealistas ir būtent čia slypi didžiausias jo tragizmas. Fincheris rodo, kaip menininkas susiduria su Holivudo permainomis ir besikeičiančiomis vertybėmis. Kino studijos tampa pinigų mašinomis, o kinas vis labiau virsta propagandos įrankiu, kuris, liūdniausia, puikiai veikia. Keičiasi ir politinis klimatas. Artėja Antrasis pasaulinis karas, Kalifornijos gubernatoriaus rinkimus laimi respublikonas, demokratijos laisvės traukiasi į paribį. Šioje naujoje realybėje Mankas vis labiau neranda sau vietos, jaučiasi nesuprastas.
Todėl ir dviejų asmenybių – scenaristo ir jaunutės aktorės Marion – pažintis yra kino svajotojų susitikimas, neatsitiktinai įvykstantis filmavimo aikštelėje, gryno kino teritorijoje. Jiedu greitai randa bendrą kalbą, nors Mankas taip ir nesupranta aktorės jausmų pagyvenusiam Hearstui.
Vienoje iš kertinių scenų – vakarienės pas Hearstą metu – gerokai įkaušęs Mankas išklos viską, ką galvoja apie turtuolį ir jo meilužę. Hearstą jis pavadins Don Kichotu, jam besilankstantį studijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ vadovą – Sanča Pansa, o Marion – Dulsinėja, tačiau bus akivaizdu, kad liūdnojo vaizdo riteris iš tikrųjų yra jis pats, bandantis kovoti su vis stiprėjančiais magnato įtakos malūnais, kurie triuškina ne tik žmones, bet ir kiną. Po nejaukaus monologo Hearstas tik palydės Mankiewiczių iki durų, primins jam alegoriją apie beždžionėlę, šokančią pagal kitų muziką ir to nesuprantančią, ir išspirs lauk.
„Mankas“ tiesiog plyšta nuo dialogų, istorijų ir kontekstų, prie kurių norisi ilgiau stabtelėti.
Ši alegorija yra kertinė, norint suprasti Mankiewiczių ir jo padėtį Holivude. Iš pradžių jis tampa nepageidaujamu Hearsto draugijoje. Tada nuo jo nusisuka kolegos ir kino studija. Galiausiai jis imasi kurti „Piliečio Keino“ scenarijų, kuriame savotiškai suveda sąskaitas su magnatu, bet išduoda Marion. Tačiau net ir tai netampa išsilaisvinimu. Jis greitai pakliūva į kito šokdintojo – megalomaniško Orsono Welleso (Tomo Burke) – įtaką. Šis pasinaudos Manku ir tik po kurio laiko neteisybė bus ištaisyta: finale matysime scenaristą su užtarnautu „Oskaru“ rankose.
Beje, įdomu ir savaip reikšminga, jog Welleso personažą filme pirmiausia išgirstame, o ne pamatome. Tai leidžia ne tik prisiminti šio režisieriaus radijo pjeses, bet ir svarstyti apie jo paties kine dažnai naudotą užkadrinį balsą kaip galios instanciją. Kaip pavergimo įrankį, kuris kur kas galingesnis už vaizdą.
„Mankas“ tiesiog plyšta nuo dialogų, istorijų ir kontekstų, prie kurių norisi ilgiau stabtelėti (pavyzdžiui, gubernatoriaus rinkimų nakties, kurios paralelių rastume ir šiandien), bet tuomet turėčiau atpasakoti pusę filmo. Kartu šį turinio gausumą galima laikyti ir pagrindiniu minusu, kuris neleidžia žiūrovui įsijausti, tapatintis ar emociškai išgyventi herojų istorijas, kaip šis yra pratęs. Bet Fincheris nepataikauja ir išlieka gana objektyvus.
Fincheris nekuria dar vieno retro pasakojimo.
Ir nors turinys tirštas, pirmiausia „Mankas“ yra formos kūrinys. Tokios, kuri, kalbant banaliai, galiausiai pati tampa turiniu. Pasakyti, kad ši drama yra Holivudo aukso amžiaus kino stilizacija, būtų paprasčiausia. Fincheris nekuria dar vieno retro pasakojimo. Jis žengia toliau ir nori, kad mes pasijustume žiūrintis seną holivudinį filmą. Kaip kažkas iš kūrybinės komandos pasakė, kad atrodytų, jog „Mankas“ ilgą laiką gulėjo ant lentynos šalia „Piliečio Keino“ ir tik dabar pasiekė kino ekranus.
Dėl šios ambicijos Fincheris ėmėsi daug formalių sprendimų. Nespalvotas vaizdas, žinoma, yra paprasčiausias būdas pasakojimą šiek tiek priartinti prie klasikinio. Štai operatorius pasitelkė specialią optiką ir meistriškai išnaudojo kadro gylį, o kompozitorius muziką sukūrė tik to meto instrumentais – jokios sintetikos. Buvo „pasendintas“ net garsas, nes, garso režisieriaus teigimu, norėta pasiekti efekto, lyg šį būtų aptraukusi laiko patina.
Norint aptarti visas „Manko“ formos ir stiliaus subtilybes, reiktų kelių pastraipų. To nedarysiu. Viską galima lengvai rasti geometrine progresija gausėjančiuose straipsniuose internete. Įdomiau pasvarstyti, ką visa tai sako apie filmą? Vienas iš atsakymų – labai paprastas. Davidas Fincheris pristatė kūrinį, kuris endorfinais labiau apdovanoja ištikimus sinefilus ir kino kritikus, bet ne etatinius „Netflixo“ žiūrovus. Šiems, tikiu, „Mankas“ gali pasirodyti stokojantis aiškesnės siužetinės linijos, perkrautas, paprasčiausiai nuobodus.
Kartu Fincheris patvirtino nerašytą tiesą, jog dauguma rimtų kino režisierių savo karjerose pasiekia tokį tašką, kai imasi filmo apie patį filmo kūrimą. Kitaip tariant, save komentuojančio kūrinio. Na, tokių asmeninių „8 ½“.
Štai ir žiūrėdami „Manką“ kokie nors rimti kino tyrinėtojai tikrai ras kabliukų svarstymams apie visus, naratologiniais terminais kalbant, hipotekstus, hipertekstus ir metatekstus. Apie „Manko“ ryšį su „Piliečiu Keinu“. Apie Manko rašomo scenarijaus ryšį su mūsų žiūrimu filmu. Apie tikrovės virtimą kino medžiaga. Apie Holivudo mitus ir jų perkūrimą.
Šiuo atžvilgiu „Mankas“ yra ne vienos peržiūros reikalaujantis kūrinys. Tokius kuria tik labai savimi pasitikintys režisieriai. Ar pasitikėjimo užteks žiūrovams, lieka atviras klausimas.
