„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ – tai kūrinys apie merginą, kurios gyvenimą netikėtai sukrečia tėvo mirtis. Tačiau gedėti nėra kada, ji turi skubiai organizuoti atsisveikinimą. Norėdama įgyvendinti šią užduotį tobulai, Dovilė rūpinasi kiekviena renginio detale ir pakliūva į vis kurioziškesnes situacijas. Skubančią merginą pasiveja prisiminimai iš vaikystės.
Filmo premjera įvyko Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, kuriame režisierė sulaukė šiltų žiūrovų reakcijų: „Buvo žmonių, kurie priėjo prie manęs ir pasidalijo savo istorijomis. Rodos, kad jie atpažino save, filmas juos sujaudino.“
Ko gero, save priskirčiau prie tų susijaudinusiųjų, todėl šį kartą interviu 15min D.Šarutytę bandžiau iškvosti, apie ką šis jos filmas.
„Man, kaip Dovilei, nebuvo lengva“
– Dovile, ar tavo filmas yra autobiografinis ar autofikcinis? Pastarasis terminas reiškia, kad autorius, pasinaudodamas savo biografija įpina į istoriją išgalvotų siužetų ir taip žiūrovas nebegali atskirti, kurios detalės tikros, o kurios ne.
– Pagal terminologiją, tai būtų autofikcinis filmas.
– Ar VHC kasečių kadrai yra tikri?
– Tai tikra mano šeimos archyvo medžiaga, kurią filmavo mano tėtis. Jis taisydavo techniką, manau per šį pomėgį kamera atsirado jo rankose. Kamera buvo tarsi tarpininkas tarp pasaulio ir jo. Filmavo jis tikrai nemažai.
Ieškodama inspiracijų filmui nusprendžiau peržiūrėti archyvus dar kartą. Tai labai stipri medžiaga ir būtų gaila jos nepanaudoti, nors iškelti į viešumą šeimos atsiminimus man, kaip Dovilei, nebuvo lengva. Tačiau, kaip režisierė, supratau, kokia jų vertė.
– Filme labai ryški gedulo linija.
– Filmo veiksmas – laidotuvių organizavimas. Netekties tema yra universali – anksčiau ar vėliau visiems tenka su tuo susidurti. Filmo kūrybinės komandos žmonės į kūrybos procesą atsinešė savo patirtis. Štai pagrindinė aktorė Agnė Misiūnaitė vaidmens ėmėsi ką tik po tėvo netekties. Sakyčiau, kad pakartotinis jausmų išgyvenimas suveikė psichoterapiškai tiek man, tiek jai, tiek kitiems komandos nariams.
– Kokį tikslą sau kėlei kurdama laidotuvių siužetą?
– Pirminis impulsas buvo pavaizduoti pirmųjų dienų paradoksalumą – rodos, po netekties šis laikotarpis turėtų būti itin jautrus, tačiau visas organizavimas, buitiniai reikalai tampa savotišku grotesku. Kita vertus, šis procesas gali tapti ir išsigelbėjimu, būdu nukreipti mintis, tiesa, galima įsivažiuoti tiek, kad tikslas tampa sukurti kuo gražesni renginį.
Lietuvoje tradicinės laidotuvės trukdavo tris dienas. Su raudotojais. Kad suvoktum netektį. Keičiantis kartoms kinta vertybės. Aš keliu klausimą, kiek yra tos likusios tradicijos. Dabar, greito vartojimo laikais, atsisveikinimai trumpėja, mirties tema nustumiama. Mes nenorime apie tai galvoti. Kai pasakojau mamai, apie ką noriu daryti filmą, ji paklausė manęs „kas norės žiūrėti filmą apie laidotuves“. Sunki tema. Bet ji visada aktuali. Manau, svarbu kalbėti apie tai. Mes nesame amžini. Reikia suvokti laikinumą. „Ilgo metro filme apie gyvenimą“ yra scena, kurioje močiutė supyksta ant Dovilės, kad ši nusprendė kremuoti tėvo kūną. Ji reikalavo pamatyti savo sūnaus kūną karste.
Neturiu atsakymo, kuris pasirinkimas yra geresnis, nedarau išvadų, nes noriu, kad jas susikurtų pats žiūrovas. Bet asmeniškai manau, kad nebėgant nuo mirties kinta požiūris į gyvenimą.
– Ar pradinė mintis ir buvo sukurti tragikomišką filmą? Galbūt pradžioje mintys sukosi apie dramą?
– Tokia mintis ir buvo. Tik tikėjausi, kad bus daugiau komedijos.
– Kokios fantazijos apie pagrindinę veikėją vyko už kadro? Kokia jos profesija?
– Be abejo, personažui reikia atsakyti į šį klausimą, bet žiūrovui ši informacija nėra būtina. Kadangi ji kabinėjasi prie estetinių detalių, ji turėtų būti vizualinės srities atstovė, pavyzdžiui, dizainerė ar laisvai samdoma kūrybininkė.
Stebėti Agnę – įdomu
– Įdomu ir tai, kad A.Misiūnaitė nėra profesionali aktorė, baigusi aktorystę. Kaip jūs susitikote?
– Aš ją pastebėjau bendrų draugų kompanijose. Man įdomu buvo ją stebėti. Todėl pakviečiau ją į atranką. Ką tu čia susigalvojai, neturiu jokio supračiaus apie vaidybą, iš pradžių reagavo ji. O vėliau ji dingo, po kurio laiko atsiradusi, sutiko ateiti į aktorinius bandymus. Pasirodo, ji išgyveno sudėtingą laikotarpį – mirė jos tėvas. Gali nuskambėti savanaudiškai, tačiau šios jos patirtys tapo naudingos filmui, nes dėliojant emocinį protagonistės portretą Agnei nereikėjo kurti netekties aplinkybių, ji ką tik jas buvo išgyvenusi.
– Ar faktas, kad LMTA nebaigęs žmogus puikiai įkūnijo savo vaidmenį, nepaneigia mitų apie talentą?
– Nemanau. Žmonės gali turėti aktorinį talentą arba, kitaip tariant, organiką, bet nebūtinai eiti šiuo profesiniu keliu. Aktorinio meistriškumo pagrindus su Agne išėjome. Tiesa, egzistuoja dar vienas aspektas: gali kurti vaidmenį, o gali surasti žmogų, kurio charakteris tinka vaidmeniui.
– Štai mamos vaidmeniui pasirinkai Nelę Savičenko, kuri įkūnijo stereotipišką lietuviškos mamos personažą.
– Nežinau, kas yra stereotipinis, tačiau motinos ir dukters santykių atpažįstamumų tikrai ieškojau. N.Savičenko yra puiki aktorė ir labai džiaugiuosi, kad ji sutiko kartu dirbti.
Apie tėtį
– Filme parodoma, kad Dovilė ir tėtis buvo nutolę. Paskutinį kartą jie susitiko dar prieš Kalėdas. Nepaisant atšalimo ji stengiasi jo laidotuves surengti kuo gražiau.
– Nesvarbu, kad per paskutiniuosius tėvo gyvenimo metus buvo prisikaupę nuoskaudų, tačiau ji norėjo atsisveikinti su žmogumi, kuris dar mylėjo gyvenimą.
– Nebuvo pagundos labiau išvystyti tėvo alkoholizmo linijos, kuri siužete pasirodo vos kelias sekundes?
– Ne. Kitu atveju, ši tema būtų išėjusi į pirmą planą. Tai tėra aplinkybė visų aplinkybių virtinėje.
– Atskleistum, koks buvo tavo ir tėčio santykis?
– Mes buvome artimi.
– O kas atsitinka tėčiams ir dukroms, kad jų keliai išsiskiria?
– Aš taip pat keliu šį klausimą – kas atsitinka, kad žmogus praranda motyvaciją? Nežinau.
