Nuo Korėjos karo pabaigos užsienyje buvo įvaikinta daugiau nei 200 tūkst. vaikų, 9 tūkst. jų gyvena Danijoje. Apie šį fenomenalų socialinį reiškinį, asmenines patirtis, tapatybės krizę ir kitus sunkumus, su kuriais susiduria pusiau dokumentinio, pusiau vaidybinio filmo „Sugrįžimas“ veikėjai, kalbamės su režisiere Malene Choi Jensen.
– Kaip jums kilo filmo idėja?
– Man ši idėja kilo 2007 m., pirmosios kelionės į Pietų Korėja metu. Aš dalyvavau konferencijoje apie įsivaikinimą. Ten buvo tyrėja, kuri kalbėjo apie tarptautinį įsivaikinimą. Ji pasakojo, kad į tai yra įtraukta daug pinigų, tai net galima pavadinti dideliu verslu, tarsi prekyba žmonėmis. Aš pradėjau svarstyti, ar pati nebuvau parduota, ar tai apskritai legalu. Taip pat apsilankiau svečių namuose, skirtuose tiems, kuriuos įsivaikino. Ten sutikau kitus, kurie buvo įvaikinti, ir pirmą sykį kalbėjau apie tai. Tai buvo labai jautru, nes niekada apie tai nekalbėjau. Nekalbėjau apie tai, kad esu įvaikinta, iš kur aš ateinu. Tada nusprendžiau sužinoti daugiau.
Antro mano vizito į Pietų Korėją metu apsilankiau įvaikinimo centre, privačioje įstaigoje, kuri priklauso amerikiečiams. Su manim buvo elgiamasi labai blogai, man pasakė, kad nėra jokios informacijos apie mano tikrąją šeimą. Jie man pasakė mano gimimo vietą, bet paaiškėjo, kad toks miestas neegzistuoja. Tai privertė mane jautis labai atskirtą. Taigi nusprendžiau sukurti filmą. Aš turėjau surasti panašias istorijas ir suteikti filmui pradžią, vidurį ir pabaigą. Todėl turėjau pati šiek tiek kurti, kad galėčiau valdyti šią istoriją. Mano filme vaidina Tomas (Thomas Hwanas) ir Karolina (Karoline Sofia Lee), kurie taip pat yra įvaikinti Danijos šeimų. Nors jie vaidino, tai buvo tikri jausmai ir išgyvenimai.
– Ar jie yra profesionalūs aktoriai, ar tiesiog žmonės su šiomis istorijomis?
– Tomas yra profesionalus aktorius. Jis gerai žinomas Danijoje. Tai buvo jo pirmoji kelionė į šalį, kurioje jis gimė, todėl žinojau, kad jo reakcijos bus natūralios. Karolina yra aktorė mėgėja, todėl ji tarsi vaidino save.
– Kodėl žmonės ieško šeimos, kurioje gimė? Kodėl jie renkasi šeimą, su kuria niekada neturėjo jokio ryšio?
– Nežinia, daugumai mūsų tai susiję su ilgesiu. Danijoje per televiziją rodoma, kaip įvaikintieji susitinka su šeimomis, kuriose gimė. Aš asmeniškai daug sykių buvau Pietų Korėjoje ir mačiau, kad daugeliu atvejų nerandama tai, ko ieškoma. Tada kyla daugiau klausimų nei randama atsakymų, lieki tiesiog sutrikęs. Norėjau tai parodyti. Nežinau, kodėl mes norime atrasti savo šeimas – gal dėl to, kad smalsu, kas ten laukia, koks mano gyvenimas būtų buvęs, jei būčiau likęs Pietų Korėjoje. Man buvo įdomu, iš kur aš atėjau, iš kokio kraštovaizdžio, ar aš iš ryžių laukų, ar iš kalnų, ar aš iš mažo kaimo, ar iš miesto. Norėjau sužinoti, kas slypi mano genuose. Taip pat siekiau sužinoti, ar jie neserga kokiomis nors paveldimomis ligomis.
– Filmo veikėjai klausinėja kitų apie jų patirtis, kaip jie susitiko su savo šeimomis. Kodėl jie klausinėja? Kodėl nusprendėte tai parodyti?
– Aš paprašiau Tomo, kad jis paklaustų Džeisono, kodėl jis grįžo į Korėją. Mes nežinojome, kokia turėtų būti ši scena. Aš su Džeisonu susipažinau gal 5 min. prieš tai. Jis sutiko pakalbėti su Tomu, bet mes nežinojome, ką jis pasakys. Aš norėjau įtraukti scenas su kitų įvaikintųjų istorijomis. Kai nežinai savo paties istorijos, susitapatini su kitų istorijomis, taip užpildai plyšius ir pradedi įsivaizduoti, kaip galėjo nutikti tau. Tarsi tampi savitu kolekcionieriumi.
– O kodėl įsivaikinant korėjiečių vaikus dominuoja danai?
– Dnija yra šalis, kur žmonės siekia daryti gera skurstantiems.
– Kokios socialinės, politinės aplinkybės lėmė, kad tiek daug vaikų yra įvaikinama iš Pietų Korėjos?
– Pietų Korėja atrodo labai moderni šalis, bet už to slypi tradicinės vertybės. Moterų teisės yra neišplėtotos. Nėra lygybės. Jei pastoji ir neturi vyro, būsi atleista iš darbo, šeima tavęs atsižadės. Tame tiek daug stigmatizavimo. Abortai yra uždrausti, todėl gyvensi vieniša ir skurde.
– Ar šiais laikais Pietų Korėjoje išlikusi tokia pati situacija?
– Taip. Manau, kad tarptautinis įsivaikinimas greit baigsis, nes vaisingumas yra labai mažas. Tačiau šios moterys vis dar yra stigmatizuojamos. Visgi jos sulaukia daugiau ekonominės pagalbos, yra geresnė sveikatos priežiūra. Be to, šios moterys telkiasi, kartu leidžia laiką.
– Kaip pastebėjau, ieškant savo šeimos, veikia stiprus biurokratinis aparatas, todėl tai padaryti labai sunku.
– Taip, tai, ką rodžiau filme, yra normalu, kad su tavimi taip elgiasi. Jie visiškai nepadeda, ir tai yra sunkiausia. Kai mes grįžtame, norime sulaukti nors truputį švelnumo, supratimo, nes esame pažeidžiami. Tačiau jie siekia apsaugoti savo verslą, nes čia sukasi labai dideli pinigai. Kai kurie būna įvaikinti be jų tėvų sutikimo. Tai iš esmės yra nusikalstama veikla.
– Kaip tai vyksta?
– Kartais vaikams žaidžiant kieme jie yra pagrobiami. Jiems suteikiami kiti vardai, kita tapatybė. Aš turiu draugą, kuris prisimena, kaip buvo įsodintas gatvėje į automobilį su trimis nepažįstamais suaugusiaisiais.
– Kaip veikia žmogų tai, kad jį įsivaikina kitos kultūros šeima? Rodos, čia yra tam tikra tapatybės krizė?
– Dalis mūsų patiria tapatybės krizę, nes mus mato kaip azijiečius. Kadangi esame kitoje kultūroje, žmonės abejoja, ar esi tikras danas, ar ne, jie mato mūsų išvaizdą. Atsiranda daug stereotipų dėl išvaizdos, pavyzdžiui, kad puikiai moki matematiką, arba kai kurie žmonės mano, kad mes esame prostitutės.
– Tai kelia sunkumų?
– Taip, kai kuriems. Ne visiems. Man kartais būdavo sunku. Aš gerai gyvenau Kopenhagoje, nesusidūriau su rasizmu. Tačiau kai buvau maža, nemažai žmonių manęs klausė, ar nenoriu susirasti tikrosios šeimos. Tai labai erzino. Tau 7 metai ir, aišku, kad tu apie tai nemąstai. Apie tai labai sunku kalbėti su įtėviais – ar aš jūsų vaikas, iš kur aš atėjau.
– Ar jaučiate apmaudą, gailestį, kad esate įvaikinti?
– Yra tokių, kurie nori rasti savo šeimą Pietų Korėjoje ir tapti korėjiečiu. Kai kurie to nori, nes buvo stipriai užgauliojami, patyrė daug patyčių naujoje šalyje, susidūrė su atstūmimu. Kai esi mažas ir tai patiri, vėliau gali turėti psichologinių problemų. Pirmus trejus savo gyvenimo metus būni labai trapus, tuo metu formuojasi tavo asmenybė. Kai kurie įvaikintieji buvo labai traumuoti, kai kurie net nusižudė. Maždaug pusė yra visai laimingi, ketvirtadalis ilgisi gyvenimo Pietų Korėjoje, o dalis yra labai nelaimingi ir patiria praradimo jausmą. Ypač jei šeima, kuri juos įvaikino, elgiasi blogai. Tada jie būna pasimetę, nes nėra galimybės vėl būti korijiečiu, o ir čia dalis žmonių tavęs nepriima.
– Ar rodėte šį filmą Pietų Korėjoje?
– Ne, dar nerodėme. Premjera Pietų Korėjoje vyks kitą mėnesį. Manau, kad auditorija bus patenkinta šiuo filmu. Tačiau didžioji dalis Pietų Korėjos visuomenės nesidžiaugs šiuo filmu, nes ji liečia tabu temą. Tai gėdinga tema, nes atiduodi kažką, ką turėtum išlaikyti ir saugoti.
– Ar šiek tiek bijote reakcijų?
– Taip, šiek tiek. Tikrai norėčiau, kad šį filmą parodytų nacionalinė televizija, nes pasiektų didesnę auditoriją, nes į filmų festivalius susirenka jaunesnė auditorija. Jei būtų parodyta plačiau, galėtų kilti diskusijų. Tada aš tikrai bijočiau.
