Filmus iš Niujorko atvežė „Women Make Movies“ direktorė Debra Zimmerman, kuri yra šių metų „Nepatogaus kino“ žiuri narė. D.Zimmerman vadovauja didžiausiai organizacijai, platinančiai filmus, sukurtus moterų arba apie moteris ir sako, kad Holivudas yra vyrų klubas. Ji taip pat mano, kad moterų-asmenybių, o ne vyrų geismo objektų atsiradimas būtinas, kad mergaitės neaugtų iškreiptų vaizdų pasaulyje.
– „Women Make Movies“ pirmiausia platina, bet taip pat prisideda prie filmų gamybos. O kaip aktyvizmas – ar pavadintumėte savo organizaciją aktyvistine?
– Be abejo! Aš nuoširdžiai tikiu, kad dėl to, kaip mes esame auginami ir socializuojami, moterys ir vyrai pasaulį mato skirtingai. Holivudas ar kita komercinė kino industrija beveik nekuria filmų, kuriuose moterys yra pagrindinės veikėjos, pačios sprendžiančios savo likimą, o jų gyvenimo tikslas neapibrėžiamas per santykį su vyru. Tad merginos augdamos pasaulyje, kuris nuolat yra atspindimas vyrų skurtuose vaizdiniuose, mato iškreiptą pasaulio vaizdą. Šio naratyvo keitimas – esminė „Women Make Movies“ misija.
– Viename interviu sakėte, kad moterys žiūri visiškai skirtingus filmus nei vyrai. Ką turėjote mintyje?
– Pamenu, skaičiau vieną komiksą, kuriame buvo pavaizduotos dvi moterys, einančios gatve. Viena pasiūlė nueiti į kiną, bet kita jai atsakė, kad jai šiuolaikinė kino industrija nelabai įdomi – ji norėtų nueiti į tokį filmą, kuriame dvi pagrindinės herojės būtų moterys, jos turėtų vardus ir kalbėtų ne apie vyrus.
Moterys filmuose nori matyti veikėjas, su kuriomis galėtų tapatintis.
Filmų, kurie atitiktų net ne feministinį, bet elementarų – dviejų tarpusavyje besikalbančių moterų – kriterijų yra labai mažai. Jei pagalvotumėte apie atvirkštinį variantą, galėtume vardinti ir vardinti.
Moterys filmuose nori matyti veikėjas, su kuriomis galėtų tapatintis, kurios nebūtų tik seksualinio geismo ar pasitenkinimo objektai, mamos, mylimosios – jos nori matyti autonomiškus charakterius.
– Ne vienai žiniasklaidos priemonei esate sakiusi, kad studijuodama koledže supratote, kad nesate mačiusi nė vieno filmo, kurį būtų režisavusi moteris. Kiek tokių filmų pamatėte nuo savo studijų metų septyniasdešimtaisiais?
– Neįmanoma būtų suskaičiuoti. Aš manau, kad aš esu vienas iš retai pasaulyje pasitaikančių atvejų, kuris yra matęs daugiau filmų, kuriuos sukūrė moterys.
– Bet jei tokia galimybė egzistuoja, kiek tai, ką daro „Women Make Movies“ vis dar aktualu šiuolaikinėse visuomenėse?
Nežinau nė vienos šalies pasaulyje, kurioje dauguma režisierių būtų moterys.
– Iš principo jūs klausiate, ar mes esame senamadiški, neatitinkantys laikmečio. Manau, kad tikrai ne! Realybė yra tokia, kad mažiau nei dešimtadalis Holivude sukuriamų filmų yra moterų filmai.
Nežinau nė vienos šalies pasaulyje, kurioje dauguma režisierių būtų moterys. Taip, filmų daugėja, bet praeis dar daug laiko, kol „Women Make Movies“ taps pasenusia ir nebereikalinga organizacija.
– Žvelgiant į Jūsų organizacijos konceptą, galima sakyti, kad ji – antrosios feminizmo kartos, pabrėžusios būtinybę susigrąžinti moterišką balsą ir pasaulio matymą į viešąją erdvę, produktas. Tačiau šiandien mes išgyvename trečiąją bangą, kurios viena iš esminių krypčių – lyties, kaip svarbiausio žmogų apibrėžiančio aspekto kritika.
– Geras klausimas. Manau, kad antrosios kartos feminisčių darbas toli gražu nebaigtas. Užtenka pažiūrėti į statistiką – kiek uždirba moterys ir kiek vyrai, kas vis dar daugiau atlieka namų ruošos darbų. Vien todėl, kad moterys turi darbus, nereiškia, kad lygybė yra pasiekta.
– Gal trečioji karta atėjo per anksti?
– Ne, nemanau. Man trečioji karta yra tęsinys, o ne neigimas to, ką mes darėme. Užaugo nauja karta, kuri, plečiantis LGBT teisių judėjimui, į lytį pradėjo žvelgti daug plačiau nei mes tai darėme. Be antrosios kartos nebūtų įmanoma trečia.
Tačiau tam tikri dalykai mane neramina: praėjusiais metais dėsčiau universitete, Lyčių ir moterų studijų fakultete. Anksčiau jie vadindavosi Moterų studijų fakultetais, o tokia studijų kryptis atsirado iš antrosios kartos. Keisdami pavadinimą universitetai atrodo atviresni visoms grupėms, tačiau taip prarandama labai svarbi žinutė.
– Viena iš šių metų „Nepatogaus kino“ žinučių yra, kad, kaip ir minėjote, Holivude mažiau nei dešimtadalis režisierių yra moterys, o ši industrija yra atspindys to, kas vyksta plačiojoje visuomenėje. Kodėl šiuo atveju svarbus režisierių skaičius – juk moterų prodiuserių ar aktorių yra tikrai daug.
– Jei skaičiuotume visas pozicijas – garso ir vaizdo operatorius, montuotojus ir kt. – tada moterų iš viso lieka tik du procentai. Bet kalbant konkrečiai apie režisierius, jie yra tie, kurie nusprendžia, koks filmas bus, kokia jo vizija ir ką jis papasakos. Filmų industrijoje yra nemažai prodiuserių-moterų, dirbančių vyrams. Bet atvirkštinis variantas yra labai retas. Ir tai dar vienas problematinis kino industrijos aspektas, nes prodiuseriai yra tie, kurie lieka už kadro, bet rūpinasi viskuo. Kaip ir moterys įprastiniame gyvenime.
– Kaip Holivudas ir kino industrija apkritai tapo vyru klubu? Juk pirmąjį naratyvinį filmą sukūrė prancūzė Alice Guy-Blaché, o režisieriai-vyrai, besikuriant Holivudui XX a. pradžioje, mokėsi iš jų.
– Atsakymas yra pinigai. Pradžioje kinas buvo laikomas nesvarbia, todėl ir nevyriška sritimi. Holivudą sukūrė Rytinės JAV pakrantės bankininkai, kurie nuvyko į Kaliforniją ir suprato, kad gali iš to užsidirbti. Kinus pradėjus gaminti pinigus, moterys iš jo buvo eliminuotos akimirksniu.
– Jei sutiktumėte moterų teisėmis nesidomintį „Nepatogaus kino“ žiūrovą, kodėl jai ar jam rekomenduotumėte pamatyti retrospektyvą?
– Filmai pasakoja apie svarbiausius moterų teisių klausimus per pastaruosius du dešimtmečius. Pavyzdžiui, „Šaukiant šmėklas“ parodo, kaip prievartavimai buvusioje Jugoslavijoje naudoti kaip karo įrankis. Kai galvojame apie karą, retai kada susimąstome, kaip jis paveikia moteris, nors jos dabar neša didžiausią naštą.
Kitas filmas „Dingusios merginos“, nors sukurtas prieš du dešimtmečius, bet pakeitus moterų vardus ir pavardes, taptų ne retrospektyvinis, bet šiuolaikinis: Meksikoje iki šiol dingsta merginos, jų kūnai randami suniokoti. Niekas iki šiol nežino, kas tai daro ir kodėl. Filme skaičius buvo apie 500 dingusiųjų, šiandien jų – tūkstančiai.
– Retrospektyva man asmeniškai kelia vieną klausimą: visų filmų režisierės moterys, jos kalba apie moterų teisių problemas. Kiek svarbu, kad režisierės – moterys nekurtų filmų tik apie moteris?
– Jei apie moterų teisių klausimus būtų kalbama dažnai ir su tokia pat svarba, kaip apie kitus, būčiau laminga matydama režisieres-moteris, kuriančias filmus apie kitus dalykus. Kol taip nėra, mums reikia, kad moterys kurtų filmus apie moteris.
Mums reikia, kad moterys kurtų filmus apie moteris.
Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad nemanau, jog vyrai gali šią tuštumą užpildyti: jei amerikiečiai kurtų filmus apie lietuvius būtų greičiau egzotiška, bet tikrai nereprezentatyvu.
Iš kitos pusės, man atrodo, labai svarbu, kad moterys kurtų filmus ir apie kitas problemas viena tam, kad pasaulis pamatytų jų perspektyvą, kuri dažnai yra kitokia nei vyrų.
