10. Fantastiška planeta / Fantastic Planet (1973)
Kanų kino festivalyje publiką sužavėjo ši René Laloux keistenybė, perpasakojusi sovietų invaziją į Čekoslovakiją per istoriją, kurioje į žmones panašūs kaliniai sukelia maištą prieš juos įkalinusius ateivius. Siurrealistiniai peizažai bei psichodeliniai intarpai primena pora metų vėliau išėjusį „Sunkųjį metalą“. Bet ši juosta nėra tik kontroversiška antologija, o greičiau giliai asmeniška vizija.
9. Persepolis (2008)
Į amerikietiškas brandos istorijas nei kiek nepanašus Marjane Satrapi filmas ekranizavo guvios iranietės mergaitės gyvenimą iki Irano revoliucijos ir jos bandymą išgyventi represijas po to. Nors pati istorija tampa vis labiau pažįstama, Satrapi kartu su režisieriumi Vincentu Parannaud pristato ją per drąsų ekspresionizmą, o juodai baltas stilius čia tik prideda išraiškingumo.
8. Paprika (2006)
Satoshi Kon mokslinės fantastikos filmas leidžia sau daryti beveik bet ką, kadangi kalba apie pasaulį, kur mokslininkai ne vien stebi, bet ir patenka į savo pacientų sapnus. Filmo centre didžiuliai žygiuojančių įrankių ir grėsmingai atrodančių lėlių paradai, o po viso to laukia trikdantis seksas ir griūvantys miestai. Nusikaltėlio paieška lieka antrame filmo plane – gerokai svarbiau žiūrint jį džiaugtis unikalia sapnų logika.
7. Jonvabalių kapas / Grave of the Fireflies (1988)
Nors tai filmas apie vaikus, jis tikrai ne vaikams: sunki Isao Takhata istorija apie brolį ir seserį bandančius išgyventi savo miestelio bombardavimus Antrojo pasaulinio karo metais yra panašesnė į Polanskio „Pianistą“. Šis „Studio Ghibli“ filmas panaudoja aibę talentingų kūrėjų, bet pateikia tokį produktą, jog net baisiausios kitų šių filmų vietos atrodo kaip vaikų žaidimai.
6. Bokštas / Tower (2016)
Aibė dokumentinių filmų panaudoja animaciją, bet naujausias Keith Matland darbas (į kino teatrus atkeliaujantis spalio mėnesį) tai daro nepaprastai originaliai. Rotoskopiniai piešiniai, animaciniai pokalbiai ir originali medžiaga „Bokšte“ sėkmingai susijungia į visumą. Filmo struktūros minusus atperka unikali prieiga, neįtikėtinu būdu užfiksuojanti Teksaso šaudymus išgyvenusiųjų siaubą.
5. Neįžvelgiamas pasaulis / A Scanner Darkly (2006)
Kažin ar koks nors filmas autorių Philip K. Dick į ekranus prikėlė geriau. Richardo Linklaterio juokingas, liūdnas ir inovatyvus filmas atgaivina ne vien autoriaus technologinio gyvenimo pranašystes, bet ir griežtą amerikietiškų vertybių kritiką. Tai ne vien mokslinės fantastikos istorija, tai 1977-ųjų istorija, kurioje matyti dar tik prasidėjusio karo su narkotikais nesėkmės, istorija, kurioje aukomis tampa net ir kontrkultūros veikėjai ar infiltruoti policijos agentai.
4. Akira (1988)
Kai kuriems kritikams šis filmas pasirodė nuobodus ir monotoniškas, bet žiaurus distopinis Katsuhiro Ôtomo epas puikiai pagavo „Cyberpunk“ kultūrą, kurią anime vaizduoja iki šiol. Nuolatiniai palyginimai su „Bėgančiu peilio ašmenimis“ puikiai tinka, bet animacijos fanams Ridley Scotto šedevras tebuvo preliudas prieš Neo-Tokijo „Akirą“.
3. Trijulė iš Belevilio / The Tiplets of Belleville (2003)
Sylvain Chomet dialogų neturinti juosta, dar penkeri metai iki „Wall-E“ panaudojusi begarsio kino technikas, yra neabejotinai smagiausias iš sąrašo filmų. Nuorodų į praėjusio amžiaus popkultūrą prigrūsta istorija (tuo pačiu veikianti kaip animatoriaus Maxo Fleischerio pagerbimas) sukuria unikalų, nuo laiko ir šalies išlaisvintą stilių bei papasakoja žaviai tikrai istoriją.
2. Pabusti gyvenimui / Waking Life (2001)
Pirmame iš kelių savo filmo „Slacker“ tęsinių ir pusiau-tęsinių, Richardas Linklateris savo klajojančią, filosofijos ištroškusią kamerą atsuko į veikėjų galvas, kiekvienam monologui pasisamdydamas dešimtis animatorių ir suteikdamas išskirtinį stilių. „Pabusti gyvenimui“ yra panašus į filmo trukmės sapną, užduodantis klausimą apie pačią tikrovę, jis visiškai vienatinis ir „Oskarų“ Akademijos nariai turėtų raudonuoti iš gėdos, jog pirmaisiais animacinio filmo nominacijos metais R.Linklaterio filmas į penketuką nepateko.
1. Kokia graži diena / It’s Such a Beautiful Day (2012)
Dono Hertzfeldto ranka pieštas magnum opus susideda iš trijų skyrių, kuriuos visus režisierius išleido kaip trumpametražius filmus. Juos sujungus į vieną, gaunama valanda, kurioje kalbama apie gyvenimo prasmę per Billo, pieštinio vyro, sergančio nepagydoma smegenų liga, prizmę. Joks aprašymas negali perteikti to humoro, eksperimentinės drąsos ir įtampos, kurias sukuria „Kokia graži diena“, ir nors filmas jau dabar kultinis, jo publika turėtų būti daug, daug didesnė.
