– Kaip tapote specialiosos programos sudarytoju šiame festivalyje?
– Dirbu Nacionalinio Oleksandro Dovženkos centro archyvaru Kyjive. Tai yra didžiausias Ukrainos filmų archyvas. Mes pristatome ukrainiečių vaidybinius, klasikinius, dokumentinius filmus, jų turime daugiau nei 7000. Kadangi esu atsakingas ir už bendravimą su įvairiais kino archyvų, kino festivalių atstovais, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pasiteiravo, kaip galėtumėme bendradarbiauti ir kokius ukrainietiškus filmus parodyti. Pagalvojau, kad dabartinėje situacijoje būtų įdomi Černobylio katastrofos tema. Festivalio bendruomenei ši programa pasirodė įdomi ir pakvietė mane ją pristatyti.
Pastebėjome, kad pavojus dėl branduolinio sprogimo grįžta ir nusprendėme priminti, kokį poveikį tai gali turėti.
– Kodėl būtent Černobylio tema?
– Tai yra ne tik sprogimas, bet ir tam tikras socialinis ir politinis kontekstas, poveikis mūsų visuomenei. Su šia tema bandėme rasti tam tikrų paralelių tarp Ukrainos ir Lietuvos istorijos kovojant prieš Sovietų Sąjungą. Laimei, jūs neturėjote jokios branduolinės katastrofos, bet abiejų šalių visuomenės pozicija buvo panaši. Taip pat svarbus ir šių branduolinių grėsmių ir baimių suvokimas – karo metu Rusija užėmė Černobylio atominę elektrinę, vėliau ją paliko, bet okupavo netoli Zaporižios miesto esančią pietinę Ukrainos dalį. Tai sukuria sąlygas naujam branduoliniam sprogimui, kuris gali turėti pasekmių ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų. Pastebėjome, kad pavojus dėl branduolinio sprogimo grįžta ir nusprendėme priminti, kokį poveikį tai gali turėti. Deja, ši tema šiandien vėl aktuali.
– Ar karo metu Oleksandro Dovženkos nacionalinis centras, kuriame dirbate, nenukentėjo?
– Pačią pirmąją karo dieną, dalis raketos nukrito maždaug 50 metrų nuo mūsų pastato administracijos, o kilusi sprogimo banga išdaužė kelis mūsų langus. Manėme, kad ir mūsų pastatas sąmoningai ar atsitiktinai gali tapti taikiniu. Tai ne tik pastatas, bet ir ukrainietiškų filmų, kino dokumentų kolekcija, čia laikomi ir kai kurie muziejų eksponatai. Mes kalbėjome apie galimybę filmų archyvų kolekciją perkelti į užsienį. Visgi priėmėme sprendimą to nedaryti, kadangi filmuotą medžiagą itin lengva pažeisti. Viską surinkome į saugesnes vietas pastato viduje. Laimei, niekas nebuvo sunaikinta ir mūsų pastatas stovi kaip stovėjęs.
Mes jaučiame atsakomybę – neturime teisės pasiduoti ir turime išlikti.
– Kokios perspektyvos Ukrainos galėtų laukti ateityje?
– Ukraina turi daug sluoksnių, kuriuos reikia atrasti mūsų kultūroje, tapatybėje ir itin dideliame pavelde, todėl visko sunaikinti neįmanoma. Kai kas vis tiek išliks. Tikiuosi, kad viskas išliks, visi kultūros pasiekimai. Nesu karo ar politikos ekspertas, kad galėčiau prognozuoti, kada baigsis karas, bet mes jaučiame atsakomybę – neturime teisės pasiduoti ir turime išlikti. Žinoma, Ukraina išgyvens, dabartinė Rusija ne. Tik nesu tikras, kiek visa tai užtruks, kiek laiko mums reikės kovoti, kiek gyvybių turėsime sumokėti už Ukrainos ateitį.
– Kodėl jūs nusprendėte neišvykti iš Ukrainos?
– Yra kelios priežastys. Turime oficialių apribojimų vyrų išvykimui iš šalies. Mano atvykimas į Vilnių buvo savotiška išimtis, parašiau laišką kultūros ministrui dėl trumpalaikio vizito kultūros misijai. Yra ir kitų išimčių, bet jų nėra daug.
Visgi pasirinkau būti Ukrainoje ir tęsti savo pradėtą darbą, skleisti ukrainiečių kultūrą užsienyje.
Be kita ko, man psichologiškai lengviau būti arčiau savo draugų, kolegų, sekti įvykius fronto linijoje. Šis karo laikotarpis buvo tikrai baisus, visą laiką galvojau, kur galėčiau būti naudingiausias – ar tai pagalba fronto linijoje, ar pagalba per nuotolį, išvykus iš šalies. Visgi pasirinkau būti Ukrainoje ir tęsti savo pradėtą darbą, skleisti ukrainiečių kultūrą užsienyje.
– Kuo kultūra svarbi karo metu?
– Paplitusi nuomonė, kad šis karas vyksta ne dėl teritorijų, o kiek labiau dėl tapatybės ir tam tikro kultūrinio paveldo. Manau, kad dabar svarbu pabrėžti Ukrainos kultūros pasiekimus, specifinius šalies istorijos bruožus. Negalime leisti Rusijos vykdomai propagandai jų pakeisti ar iškraipyti. Šiems tikslams ir skirtas mano darbas kino archyve, nes jame ne tik saugome filmus, bet ir propaguojame kino kultūrą.
Kalbėjomės su kolegomis ir mums atrodo, kad nepakankamai darome, kad kultūros fronte pasiektumėme realių laimėjimų.
Nors kino sritis tiesiogiai negali kovoti, bet tai yra svarbus kelias, kuriuo einant galima prisidėti prie Ukrainos kovos dėl demokratijos, laisvės ir totalitarinio režimo sunaikinimo. Kalbėjomės su kolegomis ir mums atrodo, kad nepakankamai darome, kad kultūros fronte pasiektumėme realių laimėjimų.
Visgi vykdome kultūros skatinimo procesą, kurio nereikėtų stabdyti net ir karo metu. Reikia aiškinti, kas vyksta, kaip tai susiję su mūsų istorija, su mūsų kino šedevrais, kaip praeities menininkai ir režisieriai numatė šią situaciją, kaip jie reagavo į panašias situacijas praeityje, per ankstesnius karus.
Mano vizitas Lietuvoje yra dalis strategijos, kuria siekiama, kad Ukrainos kultūra taptų labiau matoma, būtų atrastas ryšys tarp mūsų šalių, primintos bendros vertybės.
– Kuo svarbus tokių nelaimių dokumentavimas?
– Prieš metus man nebuvo aišku, o dabar akivaizdu. Dabartinė karo tragedija turi itin daug vaizdinės medžiagos ir ateities archyvarai turės daug darbo kataloguoti ir analizuoti šią medžiagą. Nors per didžiąsias tragedijas Ukrainoje, pavyzdžiui, Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, Holodomoro metu visi šie įvykiai buvo įamžinti, filmuotos medžiagos labai nedaug. Supratome, kad ir Černobylis buvo nufilmuotas ne taip gerai, kaip galėjo būti, nes operatoriams aplankyti miestą ir atominę elektrinę leista praėjus trims savaitėms po katastrofos. Todėl tai, kas įvyko tuo laikotarpiu, mums vis dar nežinoma.
Paradoksalu, kad XX amžiuje kinas buvo itin populiarus, bet ne toks populiarus, kad atverstų istorijos puslapius.
Turime daug filmų apie Černobylį, bet neturime jokios kronikos iš pirmųjų tragedijos savaičių. Paradoksalu, kad XX amžiuje kinas buvo itin populiarus, bet ne toks populiarus, kad atverstų istorijos puslapius. O kai kurie iš jų vis dar yra užversti ir mes neturėsime galimybės apie juos sužinoti.
– Daugybė žmonių fiksuoja šiuo metu vykstantį karą. Kaip manote, ar tai gerai, ar blogai?
– Nemanau, kad tą galima kaip nors vertinti. Tiesiog tai dalis pažangos, tam tikro progreso, kurį leidžia technologiniai pasiekimai. Buvo galima numatyti, kad dabartiniai ir būsimi įvykiai bus fotografuojami ir filmuojami. Ukrainoje susiklostė tikrai įdomi situacija - turime daug filmuotos ir vaizdinės medžiagos, bet mūsų valdžios institucijos sukūrė tam tikras taisykles, kas gali būti vieša, o kas ne. Pavyzdžiui, visi mūsų batalionai fronto linijoje turi atstovą spaudai, kuris viską fiksuoja, bet ši medžiaga yra slapta ir ją gali matyti tik valdžios institucijos.
Mūsų tikslas yra sukurti koncepciją to, ką reikia išsaugoti, o vėliau pagal ją surinkti medžiagą archyvavimui.
Ukrainoje yra daug žurnalistų, kurie tarpusavyje varžosi, kaip priartėti prie fronto linijos ir ką nors nufilmuoti iš ten, bet jie gali filmuoti tik didesniuose miestuose arba dideliu atstumu nuo fronto linijos. Taigi, viena vertus, turime daug galimybių filmuoti, bet ne visa medžiaga gali būti viešinama. Viskas priklausys ateičiai, bet mes nežinome, kada ji ateis.
– Vėliau reikės filmuotą medžiagą archyvuoti?
– Mes Ukrainoje diskutuojame dėl visos karo medžiagos išsaugojimo, pirmoji reakcija buvo viską saugoti. Dabar mes nutarėme ne saugoti viską, o vėliau atsirinkti svarbiausią medžiagą. Žinau entuziastų, kurie stengiasi viską turėti savo kietuosiuose diskuose ir ne tik vaizdo medžiagą, bet ir, pavyzdžiui, „Telegram“ kanalų, kuriais naudojamės Ukrainoje, pranešimus. Žinoma, tai puiku, tačiau manau, kad vieną dieną jie taip pat supras, jog neįmanoma visko išsaugoti, ypač jei tą daro vienas žmogus, o ne institucija. Mūsų tikslas yra sukurti koncepciją to, ką reikia išsaugoti, o vėliau pagal ją surasti medžiagą archyvavimui.
– Kokia tikimybė, kad po keliasdešimt metų kas nors parengs filmų programą apie karą Ukrainoje, kaip jūs parengėte apie Černobylį?
– Tai nėra taip paprasta, tai vis dar labai karštas procesas. Neturime pauzės, karas labai aktyvus ir nėra praėjęs reikiamas laiko tarpas, kad suprastume, kaip tai bus pateikta ir kokius naratyvus naudosime karui apibūdinti. Man patinka naratyvai, kuriuos dabar naudoja Ukrainos valdžia, pavyzdžiui, kad tai ne tik Ukrainos karas, bet ir viso demokratinio pasaulio karas, ir tai taip pat galimybė pagaliau pradėti dekolonizacijos procesus Ukrainoje ir nutraukti ryšį su praeitimi ir Rusijos įtaka.
Galbūt vėliau mes galvosime apie kitus naratyvus, jie priklausys nuo karo rezultatų ir teritorijų, kurias gali užimti Rusija. Manau, akivaizdu, jog apie šiuos įvykius reikia kalbėti kaip apie traumuojančius įvykius. Svarstyti juos iš tam tikros terapijos perspektyvos – kaip su šia trauma susidoroti, kaip mūsų kartai grąžinti pasitikėjimą savimi. Tačiau tai tik pavyzdžiai, viskas priklauso ir nuo konkrečių filmų, kuriuos sukurs menininkai. Jau turime porą filmų apie šį karą, bet praėjęs laikotarpis nėra pakankamas ir veiksmas dar vyksta. Esu tikras, kad tai bus pagrindinė Ukrainos kultūros tema dar po 30 metų. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai, tai tiesiog įvykiai, su kuriais mums reikia susitvarkyti. Mes vis dar kariaujame ir vis dar kuriame jo istoriją.
