Į įspūdingą režisieriaus Wimo Wenderso juostą „Žemės druska“ apie visą pasaulį išmaišiusį fotografą Sebastião Salgado žiūrovus pakvietė filmų ir diskusijų ciklas „Pilietis kinas“.
Brazilas S. Salgado, žinomas kaip socialinių temų fotografas, apkeliavo pasaulį fiksuodamas žmonių gyvenimą ir kančias Pietų Amerikoje, Afrikoje, Ruandoje, buvusioje Jugoslavijoje ir kitose šalyse. Savo akimis išvydęs pasaulio siaubą, beprasmes mirtis, jis atgavo ramybę tik atsodindamas 600 hektarų miško gimtojoje Brazilijoje. Jo ir žmonos sukurta metodika leidžia per gana trumpą laiką atsodinti iškirstus atogražų miškų plotus ir atgaivinti ekosistemą.
Po seanso vykusioje diskusijoje iniciatyvos „Rūpi“ sumanytojas Aurimas Stabingis, projekto „Myliu Pandą“ kūrėjas Paulius Dauparas ir organizacijos „Baltosios pirštinės“ valdybos pirmininkė Rūta Mačiulytė dalinosi savo patirtimis ir diskutavo, ko reikia, kad pokyčiai pasaulyje iš tiesų vyktų į gerąją pusę.
Aurimas Stabingis, dirbantis didelėje prekybos kompanijoje, iniciatyvą „Rūpi“ pradėjo, kaip pats sako, iš egoistinių paskatų: daryti kitiems tai, ką pats norėtų gauti. „Rūpi“ visoje Lietuvoje pastatė 500 ženklų, raginančių nešiukšlinti, kiekvieną pavasarį valo Baltijos jūros pakrantę nuo Nidos iki Smiltynės, skatina žmones tausoti aplinką rūšiuojant ir atsisakant plastiko bei taupyti elektros energiją.
„Kai gyveni galvodamas tik apie savo daržą, gal ir esi patenkintas, kad išnešei šiukšles ir štai tavo namuose švaru. Tačiau potvyniai, uraganai yra ilgalaikio planetos eikvojimo padariniai, kurie ateis į tavo kiemą anksčiau ar vėliau, nors šiuo metu apie tai negalvoji. Mano namai nėra tik mano kiemas. Planeta yra mano namai, aš turiu juose tvarkytis“, – pasakoja A. Stabingis. Jis mano, kad ateinančios kartos tobulėja aplinkosaugos srityje ir sako pastebėjęs, kad vaikai kur kas labiau supranta tvaraus buvimo principus ir nori jų laikytis: „Pasakojame apie rūšiavimą, tausojimą, rengiame socialiai atsakingiausios mokyklos rinkimus. Kai tai pateiki žaidimo forma, vaikams įdomu“.
„Gamta yra didžiausia mūsų mokytoja. Jei tu skriaudi savo mokytoją, ar ji benorės tave mokyti?“ – klausia ir Paulius Dauparas. Šis vaikinas – socialinio projekto „Myliu Panda“ („No Hate Speech“), skatinančio žmones pozityviai mąstyti ir mažinti patyčias, sumanytojas pasakojo, kad mintis apie pandą, kuri važinėja mieste dviračiu ir liūdniems žmonėms dalina šokoladą su palinkėjimais, kilo stebint Vilnių rytais.
„Gamta yra didžiausia mūsų mokytoja. Jei tu skriaudi savo mokytoją, ar ji benorės tave mokyti?“
„Kasryt bėgdamas su šuniu, matydavau susiraukusius, nuliūdusius žmones. Vis kirbėjo mintis, kaip būtų galima tai pakeisti. Kaip tik tuo metu pradėjau domėtis žmonių teisėmis, galvojau, koks galėtų būti projektas, nukreiptas į pozityvumą. Paskaitos, ilgos prezentacijos ir ištęsti lozungai – neįdomu. Taip gimė mintis apie pandą, per kurią skleidi meilę“. P. Dauparas sako per projekto vykdymo laikotarpį internete sulaukęs tūkstančių žmonių palinkėjimų kitiems žmonėms, kuriuos išdalindavo panda su šokolado gabalėliais.
Prieš porą metų savanoriškai su bičiuliais pradėjusi rinkimų stebėtojų iniciatyvą „Baltosios pirštinės“, Rūta Mačiulytė mėgina išlikti kukli. Tačiau tiesa, kad tūkstančiai savanorių, didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir atokiuose kampeliuose stebintys rinkimus ir bandantys demaskuoti balsų pirkimo atvejus, stipriai prisidėjo prie rinkimų skaidrinimo Lietuvoje.
„Mūsų buvimas rinkimų štabuose, ypač mažuose Lietuvos miesteliuose, ir vien žinia apie mus yra prevencinė priemonė“, – teigia R. Mačiulytė. Ji prisiminė atvejų, kai aplinkoje sunkiai besiorientuojantys ir apsvaigę žmonės ateina balsuoti ar, užtikti su maišais alkoholio ir maisto, bando įtikinti, kad jie piknikauja.
Diskusijoje R. Mačiulytė ragino visus pradėti keisti pasaulį nuo savęs: ne tik nedaryti kitiems to, ko nenorėtum pats patirti. „Siūlau mąstyti atvirkščiai – ką norėtum gauti, duoki kitiems. Nebūtinai turime galvoti apie tolimą ateitį, reikia susitvarkyti save, savo kiemą ir po truputį judėti toliau“.
