Ar gali neišvaizdūs, blogos kokybės kostiumai nulemti prastą filmo žiūrimumą? Ar tie patys kostiumai naudojami keliuose kino filmuose? Apie tai ir kitus dalykus, kurie priverčia aikčioti šių metų „Kino pavasaryje“, vienas iš festivalio rėmėjų – eksperimentuojantys kūrėjai „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – kalbino jauną, energingą ir inovatyvią dizainerę, kostiumų dailininkę Liuciją Kvašytę. Dizainerei pavasaris yra pats darbymetis, tačiau, kaip pati sako, jame visuomet atsiranda vietos šiam festivaliui ir bent keliems filmams.
Ne visuose filmuose kostiumai yra svarbūs
L. Kvašytės teigimu, stebėdama kino filmus ji stengiasi atkreipti dėmesį į kostiumus, tačiau ne visuomet. „Manau, kad ne visuose filmuose kostiumai yra svarbūs. Man asmeniškai labiausiai patinka stebėti kostiumininko darbą biografiniuose filmuose, ypač skirtuose pasakoti muzikantų arba muzikinių laikotarpių istoriją. Kostiumas turi atspindėti asmenybę ir harmoningai derėti su pasakojama istorija“, – sakė dizainerė.
Mergina pripažino, kad nekantriai laukia balandžio 6 d., kuomet galės apsilankyti filme apie garsią muzikos grupę – „The Rolling Stones“: turas po Lotynų Ameriką“.
L. Kvašytė kostiumų kūrimą filmams vertina kaip didelį iššūkį, tačiau kartu ir artimą darbą. „Net dizaine didžiausią dėmesį skiriu personažo tapatybės vizualizavimui. Esu dirbusi su keliais trumpo metro filmais. Vienas paskutiniųjų yra rodomas „Kino pavasario“ trumpametražių filmų naktį. Tai režisieriaus Domo Petronio kino filmas „Šaknys karčios“.
Paklausta, kurių filmų kostiumus ji išskirtų kaip pačius įdomiausius ir gražiausius, dizainerė teigė, kad sunku paminėti tik vieną filmą.
„Man svarbu, jog filme rūbas natūraliai derėtų su kuriamo personažo charakteriu. Tada tiesog žiūri ir patiki, nesvarbu, jog šiandieną vaizduojami 1920–ieji ar, pavyzdžiui, 2075–ieji metai. Festivalyje plačiai pristatoma režisieriaus Davido Lyncho retrospektyva. Jo režisuoto legendinio serialo „Tvin Pyksas“ kostiumai šiandien atgyja net gatvės madoje, ypač jaunimo tarpe. Manau, kad reikšmingiausi ir yra tų filmų kostiumai, kurie sugeba išlipti iš kino kadro ir tapti mūsų kasdienybe,“ – mintimis dalijosi L. Kvašytė.
Prastas kostiumas gali atbaidyti žiūrovą
Anot kostiumų dailininkės, filmui yra svarbūs visi jį sudarantys komponentai. Būtent jie jungdamiesi vieni su kitais kuria filmo unikalumą, kuris žiūrovus verčia aikčioti iš susižavėjimo. Visgi, jei kostiumui tenka itin svarus vaidmuo, prastas kostiumas gali ir atbaidyti žiūrovą, tačiau ar gali visiškai „sugadinti“ kino filmą, merginai pasakyti sunku.
„Nežinau. Juk kartais kostiumo prastumas kalba apie personažo paikumą, nevykėliškumą, tai daroma tyčia. O kitą kartą aktorius taip gerai suvaidina savo vaidmenį, kad mes net nepastebime, kaip prastai atliktas kostiumininko darbas“, – pasakojo L. Kvašytė.
Kostiumai, kuriems lemta ekrane pasirodyti tik vieną kartą
Dizainerės favoritas – režisieriaus Toddo Hayneso filmas „Auksinė praraja“. Anot Liucijos, šio filmo kostiumų dailininkė Sandy Powell tiksliai ir drąsiai atkūrė nuostabų glam rock laikmetį, dėl kurio siužetinė linija tampa dar spalvingesnė ir patrauklesnė, padedanti išpildyti veikėjų charakterius.
Paklausta apie mėgstamiausius kino kostiumų dailininkus, L. Kvašytė išskyrė italės Milenos Canonero darbus. „Ji dirbo su tokiais kino filmais kaip „Viešbutis „Didysis Budapeštas“, „Prisukamas apelsinas“, „Krikštatėvis“. Jos kūryba labai lanksti, puikiai prisitaikanti prie siužetinės linijos, harmoningai deranti su scenografija, laikotarpiu. Ši kostiumų dailininkė nesirenka saugių kostiumo variantų, galėčiau teigti, jog visi jos kurti kostiumai jau yra istorija“, – sakė L. Kvašytė.
Paklausta, ar tie patys kostiumai gali būti naudojami keliuose kino filmuose, kostiumų dailininkė sakė, kad tai priklauso nuo vaizduojamo laikotarpio. „Kostiumai gali būti nuomojami iš kino studijų, siūnami konkrečiam filmui ar perkami masinio vartojimo parduotuvėse“, – sakė mergina.
Visgi pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių kostiumai, jei yra labai išskirtiniai, dažniausiai naudojami tik kartą: „Galbūt pamenate filmo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija” pagrindinio veikėjo rūbą – mėlyno aksomo surdutą su potrumpėmis kelnėmis? Prancūzijos kostiumų dailininkas Pierras Yvesas Gayraudas nuomavo jį Paryžiuje ir dabar šis kostiumas yra pernelyg ikoninis, jog būtų naudojamas kitiems filmams.“
Mados dizainerės nuomone, kalbant apie populiariojo žanro filmus, vis daugiau dėmesio skiriama efektams, technologijos skverbiasi visur ir tai yra šio laikmečio bruožas. Anot Liucijos, tai tobulėjimas ir ilgą patirtį turinčio amato nykimas.
„Kita vertus, pastebėjau, jog daugiau dėmesio skiriama socialinėms temoms. Filme „Tobuli melagiai“ rūbas daugiau atlieka utilitarinę funkciją bei formuoja charakterį, vieną moterį paversdama labiau motiniška, kitą – ieškančia nuotykių. Bet čia esmė ne kostiumai, o personažai ir jų slapti gyvenimai“, – sakė L. Kvašytė.
