Vis dėlto iš Leipcigo kino festivalio parsivežęs „Auksinio balandžio“ apdovanojimą, „Pavyzdingas elgesys“ buvo parodytas ir Lietuvos žiūrovams – filmo premjera įvyko Lukiškių kalėjime, festivalyje „Nepatogus kinas“, vėliau jį pamatė festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai. Šią vasarą apie nuteistuosius iki gyvos galvos pasakojantis filmas atkeliaus į Anykščius ir taps vienu iš tradicinio kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ įvykių. Žiūrėti ir diskutuoti apie meilę, atleidimą, viltį ir transformacijas festivalio žiūrovus rugpjūčio 19-osios vakarą pakvies filmo kūrėjų komanda.
„Pavyzdingas elgesys“ pažymėtas mirties ženklu – į amžinybę, nebaigęs filmo iškeliavo režisierius A.Mickevičius, ten pat, kartu su juo ir filmo operatorius Audrius Kemežys. Filmą baigti turėjęs scenarijaus redaktorius, filosofas N.Milerius šiandien yra vienas iš tų, kurie apie filmą gali papasakoti daugiausia.
– Per karantiną savo filmo negalėjote parodyti kino teatruose. Dabar situacija pasikeitė, galbūt vis daugiau žmonių turės galimybę pamatyti jūsų „Pavyzdingą elgesį“?
– Šiais metais su filmu gyvai dalyvavome tik viename festivalyje Ispanijoje, kituose festivaliuose „Pavyzdingą elgesį“ rodė be mūsų arba virtualiojoje erdvėje. Svarbu pasakyti, kad po to, kai filmas buvo sukurtas, situacija pasikeitė. Kai Audrius ėmėsi nuteistųjų iki gyvos galvos temos, Lietuva buvo vienintelė iš Europos Sąjungos šalių, neturėjusi įteisinto tokių kalinių paleidimo į laisvę įstatymo. Į laisvę jie galėjo išeiti tik sulaukę prezidento malonės, mūsų šalyje taip buvo atsitikę du kartus. Ir, štai, 2019-aisiais, visai prieš baigiant filmą, įstatymas buvo priimtas. Vienas iš filmo personažų, – jokiu būdu nevadinu jų herojais, – jau gavo terminuotą nuosprendį ir laisvė jam – labai arti.
– Ar galite tiksliau įvardyti personažą?
– Filme jį vadiname Meistru. Tai tas, kuris gamina motociklą. Filmo personažams esame sugalvoję kodinius pavadinimus. Vienas yra Jaunavedys, kitas – Meistras. Beje, dažnai su juo pasikalbu, jis man paskambina, pasakoja, ką ketina veikti išėjęs į laisvę. Norėtų įsidarbinti servise, o paskui ir savo servisą turėti, vadinasi, svajoja, planuoja. Manau, tai ir yra didžiausias įvykęs pokytis po to, kai nufilmavome filmą.
– Galbūt tas pokytis ir reiškia, kad pavyzdingas elgesys turi prasmę?
– Absoliučiai. Mudu su filmo prodiusere Rasa Miškinyte Meistrui parašėme rekomendacijas, kurios jau buvo panaudotos teisme. Tikrai taip, paleisti į laisvę žmogų, nuteistą už žmogžudystę, yra labai jautrus ir itin subtilus moralinis klausimas. Gali laiduoti už žmogų tik tada, kai visais įmanomais būdais esi pasitikrinęs, kad tikrai išpirko kaltę ir niekada daugiau nenusikals. Meistro pasikeitimu mes tikime, pavyzdingas elgesys jam nėra tuščias žodis.
– Ar galime į pavyzdingą elgesį pažvelgti iš filosofijos perspektyvos? Pavyzdingo elgesio reiškiniui egzistuoja ribos? Laiko sąvoka?
– Filosofinės prasmės galbūt reikėtų ieškoti bausmės instancijoje. Krikščioniškoje Europoje ilgus metus buvo kalbama, kad bausmė turi būti proporcinga nusikaltimui. Mirtis už mirtį. Bėgant laikui, Vakarų pasaulis bausmės instanciją nuolat persvarstydavo. Humanistinėje visuomenėje galiausiai įsitvirtino nuostata, kad mirties bausmė žudikui nebėra proporcinga bausmė. Jei vadovaujamės humanistiniais idealais, turime duoti galimybę žudikui transformuoti, pakeisti save.
Prisiminkime prancūzų filosofą Michelį Foucault, kuris, rašydamas apie bausmių sistemą, teigė, kad darbas gali transformuoti žmogų. Jei žvelgsime iš krikščioniškosios perspektyvos, apie tai irgi nuolat būdavo kalbama. Darbas yra antroji mūsų prigimtis, kalėjime teisę dirbti reikia išsikovoti. Ir būtent darbas įrodo pavyzdingą elgesį, kuris gali atverti kelius į laisvę.
Kai pirmą kartą įžengiau į Lukiškių kalėjimą, mane sukrėtė ne faktas ar žinojimas, kad čia sėdi žudikai ir nusikaltėliai, o monotoniško, beveik stovinčio laiko jausmas. Gyvendami laisvėje žmonės skundžiasi, kad juos pjauna monotonija ir visi nuolat besikartojantys dalykai. O kalėjime metų metais – tas pats. Įvykiu čia tampa pastato „Vilniaus vartai“ statyba, įsivaizduokite, vieną kartą per keturiasdešimt metų! Žodžiu, nuolatinė to paties laiko tėkmė… Ir patikėti pavyzdingu elgesiu gana sudėtinga, juk prieš keliolika metų net nebuvo pagrindo manyti, kad atleidimo nuo bausmės iki gyvos galvos įstatymas kada nors atsiras. Ir kaip tada tikėti teise ar humanizmu, kai toks tikėjimas neturi jokio racionalaus pagrindo?
Jeigu tavo nusikaltimas yra radikalus, ir pastanga keistis turi būti maksimaliai radikali.
Bet tik taip viskas ir galėjo pasikeisti! Jeigu tavo nusikaltimas yra radikalus, ir pastanga keistis turi būti maksimaliai radikali. Ne už norus suteikiama teisė išeiti į laisvę, o už demonstruotas pastangas, charakterio savybes. Ir jas sumažina net menkiausias nusižengimas, paliekantis įrašą tavo byloje. Taigi pavyzdingas elgesys reikalauja stiprios psichikos ir valios.
– Žiūrėdama filmą, išsigandau savo emocijos: kažkuriuo metu personažai pradėjo kelti simpatiją. Baisu suvokti ir juo labiau sau pripažinti, kad žudikas tau visai patinka, kai išties neturėtum jo gailėti... Ar toks buvo filmo sumanymas, ar natūraliai taip išėjo filmuojant?
– Džiaugiuosi, kad taip pasakėte, ir galiu nuraminti, tas jausmas – visai natūralus. Filmo pabaigoje režisierius A.Mickevičius kreipiasi į vieną filmo personažą, į Jaunavedį. „Būk mano broliu“, – sako žmogus, kurio brolis buvo nužudytas. Ir tai nėra vien metafora, nes Audrius buvo pajutęs labai artimą ryšį būtent su Rolandu (Jaunavedžiu), taigi kreipinys „būk mano broliu“ jokiu būdu nėra pritemptas.
Aš atviresnį santykį su Meistru turėjau, nežinau, kaip filmą būtų Audrius baigęs, tačiau man atrodė, kad kino kalba viską paaiškina. Esama daugybės paprastų technikų, kaip išjudinti žiūrovų emocijas, kaip išspausti ašarą. Stengiausi balansuoti ties etikos riba, nenaudoti kinematografinių priemonių, kurios leidžia susitapatinti su nusikaltėliu. kartu nenorėjau jų ir demonizuoti. Man patinka žiūrovų nuomonė, kad filmas yra kontroversiškas. Leipcige viena žiūrovė manęs klausė: „Kaip jūs taip gražiai juos rodote, o gal jie žudikai?“ Taip, miela ponia, žudikai, kitaip nebūtų nuteisti iki gyvos galvos. Ir tai – sproginėjanti bomba. Dėl tos pačios priežasties filmo pradžioje įdėjau nužudyto Audriaus brolio nuotrauką, apie ją irgi daug diskutuota – kam jos reikia? O man atrodo, kad reikia, turime priminti nusikaltimą ir jo radikalumą. Atleidimo radikalumą gali suvokti tik žinodamas nusikaltimo radikalumą. Jūs sakėte, kad pajutote atjautą, empatiją ar net simpatiją ir išsigandote. Būtent apie tai ir yra filmas.
Turime priminti nusikaltimą ir jo radikalumą.
– Ką išvis reiškia rašyti scenarijų tikrai istorijai? Vaidybiniame kine gali visko prisigalvoti, o čia yra, kas yra. Kaip kūrėte šio filmo dramaturgiją? Kiek vietos palikote improvizacijai?
– Filmo režisierius Audrius mane pakvietė 2016 metų pabaigoje prisijungti prie komandos ir patobulinti scenarijų. Tai buvo jo istorija, kurią inspiravo brolio nužudymas. Dokumentinis kinas tuo ir žavus, kad jame nieko negali sukurti, o deriniesi prie to, kas yra. Visada esama mėginimų daryti įtaką, provokuoti veiksmą, kino žmonės tai vadina kūrybinėmis provokacijomis. Jų esama ir mūsų filme, nes režisierius Audrius turėjo savų planų. Jis buvo bitininkas, aš, beje, truputį irgi, Audrius norėjo, kad Lukiškėse kaliniams būtų leista laikyti bites. Audriui bičių kodas buvo žiauriai svarbus, todėl jų atsiranda ir filme, tik gaila, kad sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, – kai kam pasirodė, kad, jei bitės įkąs kitiems kaliniams, jie turės galimybę skųstis Lietuvos ar Strasbūro teismui. Čia tik vienas pavyzdys iš filmo istorijos, kuris žiūrovams gal ir nereikšmingas, o Audriui – nepaprastai svarbus. Bitės jam atrodė pavyzdingo elgesio, edukacijos ir terapijos elementas.
Iš tiesų neišsipildė nė viena filmo linija, kuri, Audrius tikėjosi, išsipildys. Jis tikėjosi, kad jaunavedžiai susilauks vaiko, bet kačiuką atsivedė tik katė Pupa. Jis labai norėjo, kad filmas baigtųsi epizodu, kaip Jaunavedį išleidžia į laisvę. Tačiau Rolando atvejis bus svarstomas tik šį rudenį.
– Netgi jūs, baigdamas filmą ir pridėjęs savo ranką, nieko negalėjote pakeisti?
– Filmo visiškai baigti taip, kaip tikėjosi Audrius, buvo visiškai neįmanoma. Kai kurie kodai, kuriuos sugalvojo Audrius, absoliučiai individualūs, jais net negalėjau sekti. Gerai žinojau medžiagą, Audrius man parodydavo, ką nufilmavęs. Po jo mirties man nereikėjo su ja tarsi iš naujo susipažinti. Supratau tik viena: turiu eiti ne paskui Audrių, o kartu su juo. Ne pataikyti į jo pėdas, o atsistoti šalia ir pažiūrėti, apie ką filmas yra. O filmas yra apie nužudymą, apie radikalų nusikaltimą, bet kartu apie radikalią transformaciją ir radikalų atleidimą. Kai pats savarankiškai pažvelgi į visa tai, tampa gerokai aiškiau. Ne kūrybos klausimas man buvo sudėtingas, o moralinės dilemos – ką galiu keisti, kiek galiu keisti? Tai – truputį kitoks filmas, bet kartu ir tas pats. Man buvo svarbus Audriaus žmonos Irenos pripažinimas, kad būtent tokį filmą Audrius ir kūrė.
– Filme netikėtai suskambo ir jūsų kolega prancūzas filosofas Bernard’as Stiegleris. Sunku patikėti jo istorija – buvęs bankų plėšikas, išėjęs iš kalėjimo, tampa žinomu filosofu. Ar ši istorija turėjo iliustruoti temą apie kalėjime įvykusią transformaciją?
– Filosofą atrado Audrius, ji pats jį ir filmavo. Tikėjosi gerokai daugiau nufilmuoti, bet nepavyko. Filmo kompozicija iš esmės yra labai paprasta: du kaliniai ir du ekspertai. Moraliniu ekspertu tapo pats Audrius, antruoju, intelektualiniu – B. Stiegleris, kuris tarsi įžodina tai, ką metaforomis kalba Audrius. Jis atleidžia savo brolio žudikams ir aiškiai parodo, kaip vyksta transformacija. B. Stiegleris apie transformaciją kalba kaip buvęs kalinys. Ačiū Dievui, jis nebuvo žudikas, plėšė bankus, bet kalbos apie pasikeitimą jam vis tiek nėra tuščios. Visą savo laiką kalėjime jis skyrė savo edukacijai ir tai – išskirtinis dalykas. Kaip ir pati transformacija. Jei ji būtų paprasta, daugelis žudikų, išėję iš kalėjimo, taptų fantastiniais žmonėmis. Tačiau taip neatsitinka, tai – vienetiniai atvejai. Užtat tokie brangūs ir svarbūs.
– Jūs nagrinėjate kasdienybės klausimus mūsų gyvenime. Ir filmo tema yra viena iš mūsų kasdienybės sudedamųjų dalių?
– Jau minėjau, kad mane sukrėtė suvokimas, jog kalėjime žmonės yra tarsi įsprausti į pasikartojančių veiksmų grandines. Tuose veiksmuose kasdien turi liudyti didžiulį psichikos atsparumą ir psichikos stiprumą. Pasikartojantis ritmas gali būti gyvenimo metafora. Iš pradžių, kai Audrius pradėjo vaikščioti į Lukiškes, jis filmuodavo tada, kai gaudavo leidimą. Daug ir rutinos kadrų yra užfiksavęs. Po Audriaus mirties, kai kalėjimo vadovai buvo labai suinteresuoti filmo užbaigimu, mes galėdavome patekti į Lukiškes dažniau, o ir filmuoti ne iškart, buvo laiko ir su kaliniais kavos išgerti. Kalėjime, supratau, labai išsigrynina veiksmai, pasikartojantis ritmas ir dienos ciklas, nubyra nereikalingos smulkmenos. Miesto centre tarsi įžengi į tvirtovę, išgrynintą pasaulį, kuriame ir tavo paties veiksmai tampa rutina. Juk ciklas netgi ir čia nenustoja suktis – rytas, diena, vakaras, naktis ir vėl – iš naujo.
Pasikartojantis ritmas gali būti gyvenimo metafora.
Kai kam gali pasirodyti, kad kaliniai labai gerai gyvena. Kažkas man netgi sakė – kaip sanatorijoje. Tačiau žmonės juk nežino, ką reiškia uždarytam žiūrėti televizorių – na, kokius tau likusius 40 ar 50 metų. Tada žygis į darbą tampa brangiu dienos stebuklu.
Filmo „Pavyzdingas elgesys“ peržiūra ir susitikimas su kūrybine grupe festivalyje „Purpurinis vakaras“ įvyks Anykščių kultūros centro mažojoje salėje rugpjūčio 19 d. 21 val. Įėjimas – su nemokamais centro kvietimais.