„Man atrodo, kad mudu su Bertilu esame prisijaukinę vienas kitą. Toji abipusė atsakomybė ir apibrėžia draugystę“, – šiandien sako filmo herojė, tapytoja B.Kysilkova. Per tą laiką, kai buvo kuriamas filmas, ji nutapė daugybę savo paveikslų vagies portretų.
Judviejų istorija prasidėjo tą dieną, kai menininkė sužinojo, kad iš galerijos išnešti du jos paveikslai. „Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu“, – pasakoja Barbora. „Kiek atsigavusi, paskambinau savo vaikinui, jo reakcija buvo kiek netikėta: „Sveikinu, mažute!“ – pasakė jis. Mano draugas Øysteinas – puikus rašytojas, aštriai jaučiantis istoriją, taigi jo komentaras tarsi atvėrė man akis: vagystė iš tikrųjų yra pagarba pavogtiems dalykams. Tokia absurdiška tiesa. Juk, jei mąstysime logiškai, nėra jokios prasmės vogti iš nežinomo kūrėjo, juk pinigų iš jo lengvai negausi“.
Barbora sako puikiai suprantanti, kad vagystė yra nusikaltimas. Tačiau paveikslas nėra automobilis. Ir jei anuomet ji nebūtų leidusi savo žingeidumui ir atleidimui žengti į priekį, dabar niekas nekalbėtų apie filmą „Tapytoja ir vagis“.
Tą dieną, kai kino režisierius B.Ree menininkei pasiūlė drauge kurti filmą, Barbora pirmiausiai suprato turinti tą pasiūlymą aptarti su Bertilu. „Žinojau, kad tuo metu jis vaikščiojo itin plonu ledu“, – prisimena ji. „Tačiau tuo pat metu norėjau parodyti, kas nutinka, kai nuošalyje paliekame išankstinius nusistatymus. Džiaugiausi, kai Bertilas sutiko“.
Jautriu, protingu filmo režisieriumi Benjaminu jiedu visiškai pasitikėjo – gal todėl istorija išėjo tokia gili. Šiandien filmo pripažinimai atima kvapą, o filmo herojai gauna daugybę atsiliepimų iš įvairiausių žmonių pasaulyje. Bertilas įkvepia kovojančius su panašiais sunkumais, o menininkės paveikslai atveria akis tiems, kurie visada manė, kad į meną neverta kreipti dėmesio.
Kai atleidi, supranti, kiek svorio nukrenta nuo tavo galvos ir pečių.
„Vienintelis, kuris iš tikrųjų nuogas atsiduria ir daugybę savo žaizdų apnuogina priešais kamerą, yra Bertilas. Drįstu teigti, kad atsivėrimas prieš kamerą pradėjo gijimo procesą. Ne tik jo, bet ir mano. Prieš pradėdama filmuotis tiek daug apie tai negalvojau, bet įžengusi į procesą privalėjau jam atsiduoti ir atiduoti viską, ką galiu“, – teigia Barbora. Anuomet neradusi būdų, kaip galėtų pasauliui parodyti savo paveikslus, šiandien ji sako, kad pasaulis jų pasiimti atėjo pats. Ir kažin, jei filmuodamasi menininkė nebūtų buvusi nuoširdi, ar tai būtų veikę.
Viena svarbiausių temų filme – atleidimas. „Kai atleidi, supranti, kiek svorio nukrenta nuo tavo galvos ir pečių“, – sako Barbora ir nė nemano slėpti, kad vagimi galima pavadinti ir ją pačią. Juk tapydama Bertilą ji tarsi susitapatindavo su juo. „Taigi kas iš ko vagia? Gal mes turėjome ar turime savotišką mainų sutartį?“– svarsto ji.
Pasikviesti į savo intymią kūrybos erdvę žmogų, kuris tą kūrybą pavogė, nėra maloniausias dalykas pasaulyje. „Bet ar galite įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis vagis?“, – klausia Barbora. „Praėjo šiek tiek laiko, kol abu pasijutome tam tikra prasme patogiai ir saugiai. Bertilas pradėjo sluoksnis po sluoksnio lupti kaukes ir šarvus. Jaučiau, kad man leidžiama jį pamatyti ir tapyti“.
Tapydama filme atsiskleidė ir ji pati, Barbora. Jauna mergina, nuo keturiolikos pradėjusi savo klajones po pasaulį. Septynerius metus gyvenusi Berlyne, paskui meilę ji atkeliavo į Norvegiją. „Pajutau, kad atėjo laikas palikti keistą vienodą miestą, kuris iš manęs ėmė daugiau energijos nei sugebėjo duoti. Na, tai buvo tikrai šiek tiek keistas žingsnis tapytojai, turinčiai 5 eurus kišenėje, atvykti į brangiausią Europos miestą“, – šiandien šypsosi ir priduria, kad meilė yra galinga jėga.
Dar niekada nekūriau tokių spalvingų paveikslų, kaip dabar.
Ne mažiau galinga nei mirtis, beje. Mirties liniją filme menininkė brėžia lyg netyčia, taip tarsi įvesdama žiūrovus į naujausią savo tapybos projektą, pavadinimu „Manikarnika“. „Manikarnika Ghat iš tiesų egzistuoja, – aiškina Barbora. - Ji yra Indijos mieste Varanasyje, prie Gango upės, kur kremavimo liepsna dega visą parą, septynias dienas per savaitę. Čia mirtis priimama natūraliai, švenčiama spalvomis, apeigomis ir giesmėmis. Daugelyje mūsų civilizacijos vietų mirtis šiandien yra beveik tabu. Jaučiu, kad meno pareiga yra čia įsikišti. Turime grąžinti mirties svarbą, kad suvoktume gyvenimo vertę. Baisų ir klišinis sakinį pasakiau, todėl man geriau ne kalbėti, o tapyti. Dar niekada nekūriau tokių spalvingų paveikslų, kaip dabar“.
Menininkė neslepia, kad po filmo pasikeitė ir jos finansinė situacija. Esama žmonių, kurie mėgsta virpulius giliai po oda ir nori turėti paveikslų, kurie nebūtinai atitinka jų sofos spalvą. „Dabar galiu sumokėti nuomą, nusipirkti naujų teptukų ir išsivesti vyrą vakarienės“, – sako. „Kai kurių praktinių klausimų paneigimas yra tarsi tam tikra meno dalis. Mėgini išlaikyti juos užrakintus studijoje, kol jie tarsi lavina prasiveržia pro duris. Tada yra dvi galimybės: arba eiti ir susirasti bet kokį darbą, palikus aliejinius dažus džiūti paletėje, arba kreiptis pagalbos, jei tik turi į ką, kad ir kaip tai žemintų. Aš niekada negalėjau leisti, kad mano dažai džiūtų.“
Filmą „Tapytoja ir vagis“ kovo 18 – balandžio 5 dienomis galima žiūrėti naujame „Kino pavasario“ virtualiame kino teatre, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema.