Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pristato H.Třeštíkovos retrospektyvą, kurioje bus parodyti filmai „Malorė“ (2015), „Marčela“ (2006), „Renė“ (2008), „Katka“ (2009) ir naujausias autorės darbas „Pasmerktas grožis“ (2015).
Paklausta, kodėl nusprendė rinktis tokį sudėtingą ir tiek daug laiko reikalaujantį filmavimo būdą, H.Třeštíkova teigė, jog šį sprendimą priėmė prieš 35-erius metus, filmuodama projektą „Vedybiniai etiudai“. Būtent tada režisierė susidomėjo filmavimu laiko intervalais ir „ilgalaikio stebėjimo“ (long-term observation) metodu, kurį savo kūryboje naudoja iki šiol.
Mane domina visos žmogiškąją patirtį atskleidžiančios istorijos, pati esu sukūrusi filmų apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus – susidomiu tais, kurie yra nuoširdūs, tikri, nemeluojantys patys sau, – sakė H.Třeštíkova.
H.Třeštíkovos filmų personažais neretai tampa marginalai ar gyvenimo autsaideriai – filme „Renė“ ji pasakoja istoriją apie vyrą, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kalėjime, o juostoje „Katka“ fiksuoja priklausomybe nuo narkotikų sergančią moterį.
Tačiau pati H.Třeštíkova tikina, jog nesiekia šokiruoti žiūrovų ir tokių herojų specialiai neieško: „Mane domina visos žmogiškąją patirtį atskleidžiančios istorijos, pati esu sukūrusi filmų apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus – susidomiu tais, kurie yra nuoširdūs, tikri, nemeluojantys patys sau.“
Mano herojai pasitiki manimi ir tiki mūsų darbu – jie patys jaučiasi esą projekto bendraautoriais, – teigė H.Třeštíkova.
Ilgą laiką sekdama savo filmų herojus, režisierė privalo pelnyti jų pasitikėjimą. „Esu jiems atvira. Nenaudoju jokių nešvarių metodų, nefilmuoju slapta kamera. Nedirbu, jei mano personažas nenori, kad dirbčiau. Mano herojai pasitiki manimi ir tiki mūsų darbu – jie patys jaučiasi esą projekto bendraautoriais“, – teigė H.Třeštíkova, pabrėždama, jog jos personažai tampa jos pasaulio dalimi, o ir ji pati vaidina svarbų vaidmenį savo herojų gyvenimuose.
Ar montuojant filmą nekyla klausimas, kurie kadrai gali pasiekti žiūrovų akis? Režisierė tikina dėl to besikonsultuojanti su savo filmų herojais: „Jie žiūri ir komentuoja darbinę versiją, aš klausau jų nuogąstavimų. Savo filmais nenoriu nieko įžeisti“.
Režisierė taip pat atkreipė dėmesį, jog jos ryšys su filmų herojais nenutrūksta net baigus filmo kūrybinį procesą: „Mes bendraujame toliau, įprastai aš juos filmuoju net filmui pasirodžius didžiuosiuose ekranuose. Nes kažkuriuo momentu filmavimas privalo sustoti, bet gyvenime pauzių nėra“.
Nemėgstu dokumentinio kino režisierių, kurie yra aktyvistai, nepasitikiu jų ketinimais, – teigė H.Třeštíkova.
Paklausta, kokie režisieriai padarė įtaką jos kūrybai, H.Třeštíkova mini dokumentikos pionierius Dzigą Vertovą, Robertą Flaherty, taip pat – XX a. dokumentikos judėjimą „Free Cinema“.
„Mano nuomone, šiandien dokumentinis kinas turi šimtus krypčių. Nemėgstu dokumentinio kino režisierių, kurie yra aktyvistai, nepasitikiu jų ketinimais, tačiau mielai žiūriu Viktoro Kossakovskio, Peterio Kerekeso, Miroslavo Janeko filmus“, – teigė H.Třeštíkova.
