Šioje recenzijoje noriu pristatyti režisieriaus Sean‘o Wang‘o dokumentiką „Marmuro travelogas“. Tai filmas, kuris gali apgaulingai sudaryti įspūdį, jog tai tėra paviršutiniškas bei lengvabūdiškas žvilgsnis į industrinius marmuro apdorojimo bei prekybos procesus, kurių tikslas masiškai gaminanti antikinių skulptūrų bei kitų dekoratyvinių elementų kopijas.
Šiuo atžvilgiu tikrai neprašoviau – vaizdai tikrai buvo kerintys.
Galbūt pastaroji aplinkybė ir suintrigavo mane pradėti konkursinės programos peržiūrą nuo šio filmo. Turiu prisipažinti, kad prieš pradedant žiūrėti šį kino kūrinį, buvau įsitikinęs, kad svarbiausia ir, tikriausiai, vienintelė, šios dokumentikos stiprybė bus estetinis potyris – daugiau nei valandos trukmės ritmingai harmoningų bei kompoziciškai patrauklių vaizdų rinkinys. Ir dėl to nei kiek nesijaudinau, kadangi ėjau žiūrėti šį filmą su mintimi, kad tikslingai noriu beveik šimtą minučių paskęsti kinematografinio potyrio sukurtame estetinių vaizdinių transe, kurį gali sau leisti sukurti tik dokumentinio kino rūšis. Šiuo atžvilgiu tikrai neprašoviau – vaizdai tikrai buvo kerintys. Vis tik praėjus šiek tiek laiko supratau, kad filmas vis dar neapleidžia mano minčių, reikalauja nuplėšti estetinį paviršių ir panagrinėti jį giliau.
Pradėti būtina nuo to, kad „Marmuro travelogas“ yra vienas tų puikių dokumentinių kino kūrinių, kuriuos žiūrovas gali skaityti skirtingais pjūviais – tai filmas, kuris pasakoja apie iš tiesų globalios skalės prekybą, apie (taikomojo) meno kūrinių industrializaciją, apie neetiškas meno rinkos rinkodaros praktikas, apie darbuotojų ir gamtos išnaudojimą estetinę vertę turinčių produktų industrijoje ar net apie tokią sunkiai apčiuopiamą koncepciją kaip autentika. Būtina pagirti kūrinio autorius – visos šios perspektyvos yra meistriškai sujungtos į organišką istoriją, kuri nesmerkia ir nepamokslauja, o tiesiog fiksuoja, pateikiant trumpas, bet labai intymias personažų (skulptorių, amatininkų, verslininkų, pardavėjų bei spalvintojų) gyvenimo nuotrupas.
Filmas nepalieka manęs ramybėje, nes jis (bent iš vakariečio perspektyvos) yra tragiškų istorijų rinkinys.
Šios greitai pasirodančios ir tuoj pat pranykstančios istorijos filme lyg užmaskuojamos po estetiškais kinematografiniais vaizdais bei kurioziškais prisipažinimais, tačiau būtent jos tapo tuo kirminu, kuris mane griaužė ir neleido išmesti „Marmuro travelogo“ iš galvos. Galiausiai supratau – filmas nepalieka manęs ramybėje, nes jis (bent iš vakariečio perspektyvos) yra tragiškų istorijų rinkinys. Iš kurių man labiausiai įstrigo skulptoriaus istorija. Šis skulptorius masiškai kuria helenistinio stiliaus meno kūrinių kopijas, nors daugumos nėra matęs gyvai. Tačiau aspektas, dėl kurio jo istorija mane taip paveikė buvo skulptoriaus prisipažinimas, kad jo sukurti originalūs meno kūriniai Vakaruose yra parduodami su kito autoriaus vardu. Tačiau, netrukus priduria jis, tai yra įprasta praktika, nes rinka geriau vertina skulptūras autoriaus, turinčio itališką pavardę.
Ir nors skulptoriaus istorija yra vos viena iš kelių kūrinyje pristatomų linijų, būtina pabrėžti, kad šių istorijų tragizmas (ir įsimintinumas) slypi tame, kad patys personažai nesuvokia savo situacijų kaip neigiamų. Netgi priešingai – jų gyvenimas yra objektyviai geresnis nei alternatyva (bedarbystė ar bent jau ženklios pajamų dalies praradimas). Tokios vakarietiškos vertybės kaip autorystė, originalumas ar net įprasti darbo saugos reikalavimai yra tai, kas vienareikšmiškai neigiamai paveiktų jų finansinę gerovę.
Atskirai reiktų paminėti dokumentikoje atsikartojantį potyrio falsifikavimo motyvą. Marmurui keliaujant iš Graikijos į Kiniją ir išgyvenant virsmą iš akmens luito į skulptūras, dekoratyvines interjero ir eksterjero detales bei, galiausiai, turistams skirtus magnetukus, įvairūs dizaineriai, skulptoriai, dažytojai ir pardavėjai vis užsimena, kaip bando sukurti (atkartoti) kažką, ko patys asmeniškai nėra patyrę. Ir šiame kontekste puikiai skamba vieno personažo įspūdžiai apie kelionę į Europą: čia jis pamato originalų meno kūrinį, kurio kopijas darė jau šimtus kartų, ir pasakoja, kokius nepakartojamus ir sunkiai išreiškiamus jausmus skulptūros vaizdinys jam iššaukė. Kas labai poetiškai įvardija tą nematomą skirtumą tarp originalaus meno kūrinio ir (net tobuliausios) jo kopijos.
Ar aš sutikčiau atsisakyti savo kūrinių autorystės, jei tai man garantuotų ženkliai didesnes pajamas?
Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad „Marmuro travelogas“ yra kino kūrinys, kurį būtina pamatyti vien dėl meistriškai sukonstruoto kinematografinio potyrio. Tačiau šios dokumentikos peržiūra neužsibaigia tik reginiu. Iš tiesų malonus jausmas suvokti, kad filmas šiek tiek mane pakeitė, ar, mažų mažiausiai, privertė susimąstyti apie kai kuriuos mano gyvenimo aspektus – ar aš sutikčiau atsisakyti savo kūrinių autorystės, jei tai man garantuotų ženkliai didesnes pajamas? Ar aš įdarbinčiau savo nepilnamečius vaikus, jei mano šeimos finansai būtų išties blogi? Kodėl aš nesutikčiau dirbti darbo pavojingomis sąlygomis ir kada šis mano požiūris susvyruotų? Galiausiai, kiek aš sutikčiau atisakyti savo unikalumo, kad tapčiau patrauklesnis klientams? O užbaigsiu šią recenziją netikėtu supratimu, jog „Marmuro travelogą“ patirčiau visiškai kitaip žiūrėdamas jį antrą kartą. Dabar aš fokusuočiausi į šių žmonių istorijos, kurios yra pertraukiamos estetiškais vaizdiniais.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022–2023“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
