Vis garsiau sklindantis miestiečių pasipiktinimas kitataučiais įkvepia verslininką Patriką Anderssoną surinkti jaunus somaliečius į bandžio (komandinė žiemos sporto šaka, panaši į ledo ritulį, su futbolo elementais) komandą. Taip gimė dokumentinis pasakojimas „Mieli žmonės“ („Nice People“, rež. Karin af Klintberg, Anders Helgeson).
Taip suburtą nacionalinę Somalio rinktinę apsukrusis švedas užregistruoja į 2014 m. pasaulio bandžio čempionatą Irkutske. Organizatoriai patenkina paraišką, nes čempionate dar niekada nedalyvavo jokia komanda iš Afrikos. Iki pirmų varžybų lieka aštuoni mėnesiai, bet nė vienas į skelbimą atsiliepęs somalietis nemoka žaisti bandžio. Dar paradoksaliau – nė vienas rinktinės narys niekad nestovėjo ant ledo. Tai negąsdina kelionės į Sibirą rėmėjų ieškančio Patriko Anderssono, mat jis išsikelia tikslą integruoti somaliečius imigrantus į miesto bendruomenę per sportines veiklas.
Šis filmas turėtų būti įdomus ir tiems, kurie kovoja prieš rasizmą ir etninį nepakantumą, siekdami sukurti įvairovei atvirą visuomenę, keisti išankstines nuostatas ir etninius stereotipus.
Filmą komentuoja LSTC Etninių tyrimų instituto darbuotojas, tyrinėjantis šiuolaikinius migracijos procesus, migrantų grupių socialinę integraciją ir etninius santykius – Dr. Karolis Žibas.
„Šio filmo formatas ir idėja yra labai įdomūs. Visų pirma, šį filmą rekomenduočiau žiūrėti žmogaus teisių ir migracijos, migrantų ir pabėgėlių integracijos srityse dirbantiems, šiais procesais besidomintiems žmonėms, o tokių Lietuvoje yra tikrai nemažai, ypač atsižvelgiant į pastarųjų metų įvykius.
Šis filmas turėtų būti įdomus ir tiems, kurie kovoja prieš rasizmą ir etninį nepakantumą, siekdami sukurti įvairovei atvirą visuomenę, keisti išankstines nuostatas ir etninius stereotipus. Filmo idėjos aktualumą sustiprina dabartiniai įvykiai: didėjančios rasizmo apraiškos Europoje ir taip vadinamoji pabėgėlių krizė.
Sakyčiau, kad tai dokumentika su gera humoro doze, meninio filmo intarpais ir itin rimta žinute visuomenei. Filmo, o gal sakyčiau, projekto idėja – viename Švedijos miestelyje sukurti nepopuliarios ir nelabai kam įdomios sporto šakos komandą iš miestelyje gyvenančių Somalio migrantų, kurie pirmą kartą savo gyvenime atstovautų savo šalį (Irkutske!), o treniruotųsi Švedijoje. Tai ne tik dokumentinis filmas, bet ir pilotinis socialinis projektas, siekiantis suvienyti Švedijos visuomenę. Filmas ypač aktualus dabartiniame kontekste, kuomet pabėgėlių srautai ir neapykantos pabėgėliams stiprėjimas palietė tiek visą Europą, tiek ir Švediją. Filmo ir idėjos autoriai į susidariusią situaciją pažiūrėjo originaliai.
Filmas ypač aktualus dabartiniame kontekste, kuomet pabėgėlių srautai ir neapykantos pabėgėliams stiprėjimas palietė tiek visą Europą, tiek ir Švediją.
Pastebėjau, kad filme yra pakankamai daug humoro, ironijos, kuris vėlgi gali būti vertinamas dvejopai. Pabėgėlių prieglobsčio temos nėra „rožėmis klotos“, filmo kūrėjai tai žinojo. Todėl neatsitiktinai tokio filmo idėja gimė Švedijos visuomenėje, kitaip tariant – vietos bendruomenėje, turinčioje didelę migracijos ir įvairovės patirtį, aukštą supratingumo ir tolerancijos lygį. Filmo pradžioje matome įtarius miestelio gyventojų žvilgsnius, tačiau vėliau santykis keičiasi.
Visas projektas, o kartu ir jo dalyviai, stebimi per humoro prizmę, tačiau nepamirštamas ir rimtas bei skaudus prieglobsčio proceso kontekstas ir pabėgėlių patirtis. Filmo pabaigoje galime pastebėti vietos bendruomenės susitelkimo ir didesnio supratimo (ar noro suprasti) prielaidas. Švedų paaugliai patys pradeda domėtis bandžio sporto šaka. Taip projekto sumanytojai bando ieškoti dialogo formos per sportą. Sportas, dažniausiai supriešinantis dvi puses, tampa vienijančiu, sujungiančiu priešingas bendruomenes ir kultūras, reiškiniu.
Manau, kad filmas nesiekia pakeisti išankstinių nuostatų ir, juolab, nebando spręsti pabėgėlių integracijos problemos. Filmas, šiuo atveju, gali būti kaip viena iš švietimo formų, paskatinanti diskusijas apie tai, kaip galime siekti dialogo ir, kad dialogas yra būtinas.“
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
