Liepos 17 d. Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti drama „Olegas“ , kurioje žiūrovas susitiks su Briuselio priemiestyje mėsininku įsidarbinusiu Olegu – emigrantu iš Latvijos, kuris kovoja už laisvę gyventi. Filmo tarptautinė premjera įvyko Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“, kur sulaukė kino kritikų dėmesio, vėliau apkeliavo daugiau nei 40 tarptautinių kino festivalių.
Artėjant premjerai Lietuvos kino teatruose filmo režisierius J.Kursietis papasakojo, kaip lietuvių emigrantai apibūdinami Europos mėsos fabrikuose, kodėl šis filmas aktualus emigravusiems žmonėms ir kaip jam pavyko sukurti tokią realistinę dramą.
– Apibūdinkite trumpai, apie ką drama „Olegas“?
– Visuomet bandau sukurti daugiasluoksnes istorijas. Pirma, „Olegas“ yra apie Europą, kaip viena jos dalis neturėtų išnaudoti kitos darbo jėgai.
O žvelgiant giliau – apie asmenines pastangas bandant apsiginti. Kai filme pagrindinis veikėjas, sekantis kitiems iš paskos, turi pasikeisti, priimti sprendimus. Filmo pradžioje jis tam nepasiruošęs, bet vėliau situacija keičiasi. Tai du kertiniai filmo poliai.
Dar sakyčiau, kad filmas yra apie egzistavimą drauge, santykį tarp žmonių, šių dienų Europos situaciją. Kalbu apie pagarbą, kovą už išlikimą susiklosčius tokioms aplinkybėms.
– Kodėl būtent emigracijos tema? Ar ji jums artima, turite šeimoje ar giminėje emigravusių?
– Emigravusių artimųjų ar draugų neturiu. Istorija prasidėjo, kai perskaičiau straipsnį savaitiniame žurnale. Buvau šokiruotas, kad vyksta tokie dalykai. Ypač įdomu, kad tai įvyko Belgijoje, kuri yra tarsi Europos Sąjungos idėjinis centras, neatrodė panaši į valstybę, kurioje galėtų nutikti tokie dalykai. Belgai man buvo žmonės, kurie turi gražius namus, maloniai bendrauja ir kalbasi apie Europos vienybę. O štai už kelių kvartalų nuo tokių gražių namų – tamsios emigracijos istorijos.
Toks „žmonių eksportas“ Europoje mane šokiravo. Tad po kelerių metų kartu su operatoriumi nuvykome į Belgiją savaitės trukmės tiriamajam vizitui. Pavadinkim tai ekspedicija. Ten radome daugiau panašių istorijų į šią. Tai man buvo didelis postūmis ir paskatinimas kurti filmą.
– Emigracijos tema aktuali ne tik Latvijai, bet ir Lietuvai?
– Dažniausiai, kai keliauji į tokias šalis kaip Belgija ar Jungtinė Karalystė, nesutinki latvių arba lietuvių – sutinki tiesiog Pabaltijo žmones, susimaišiusius su lenkais. Tad turime tokią kombinaciją, gyvenančią Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje. Jie bendrauja tarpusavyje. Tai žmonės akistatoje su turtingomis Europos valstybėmis.
Pamenu, kai nuvažiavau į mėsos fabriką, vieną iš Europos „mėsos sostinių“. Kalbėjausi su fabriko savininku ir paklausiau, kaip jis skirsto savo darbuotojus. Jis atsakė: Pabaltijo žmonės patys geriausi, tuomet – lenkai, tada – rumunai ir bulgarai. Pabaltijo žmonės – geriausias pasirinkimas. Tad manau, kad lietuviai patenka į tą pačią rizikos grupę kaip ir latviai.
– Pagrindinį vaidmenį dramoje „Olegas“ atliko aktorius Valentinas Novopolskis. Kodėl jį pasirinkote?
– Valentinas – natūralus talentas. Jis ekrane dovanoja absoliučią tiesą, nesistengia meluoti apie savo personažą – tai man labai svarbu. Aš ieškau aktorių, kurie yra sąžiningi ir padaro savo namų darbus. Tai reiškia – tyrinėja personažą, stengiasi perprasti, ką turi perteikti, apie ką filmas pasakoja. Ieškojome aktoriaus Rusijoje, Ukrainoje, bet tada mano aktorių atrankos agentė prasitarė, kad pažįsta galimai tinkamą aktorių Lietuvoje. Gavau jo nuotrauką ir man jis pasirodė įdomus.
Mes nusiuntėme Valentinui dvi scenas, paprašėme nusifilmuoti telefonu ir įkelti į „Youtube“ platformą. Man labai patiko, ką pamačiau. Valentinas yra aktorius, kurį renkiesi tikrai geriems filmams.
Susitikome Rygoje. Valentinas atvyko į nedidelę perklausą, o vėliau išgėrėme parke kavos ir kalbėjomės apie kiną. Kai kuriu filmą, turiu gerai suprasti žmogų, su kuriuo ketinu dirbti, nes mano filmuose daug improvizacijos, o sąlygos sudėtingos. Aktoriai turi būti visuomet pasiruošę.
– Po peržiūros Lietuvoje vykusiame virtualiajame festivalyje „Kino pavasaris“ žiūrovai minėjo, kad filmas primena dokumentinį. Ar to buvo tikslingai siekiama?
– Priimu tai kaip komplimentą, jei žmonės sako, kad jaučia filmo tikrumą, realumą, dokumentiškumą. Manau tai reiškia, kad darbą padarėme teisingai. Naudojome 18 mm objektyvą, kurį operatorius rado videokamerų nuomos punkte. Tai buvo 7-ojo dešimtmečio daiktas ir mes jį atnaujinome specialiai šiam filmui. Tai suteikė specifinio vizualumo.
Tai istorija, įkvėpta tikrų įvykių. Mes norėjome, kad filmą žiūrint apimtų dokumentinio kino pojūtis. Operatorius dirbo taip, kad kiekviena scena būtų nufilmuota daugmaž vienu dubliu, be pakartojimų. Taip filmavome, kad būtų juntamas realumas, improvizacija.
– Kino teatrai po karantino atsivėrė neseniai. Ko palinkėtumėte žiūrovams, kurie grįš į kino teatrus po karantino?
– Pirma – nėra geresnės vietos pažiūrėti filmą nei kino teatras. Nei plačiaekranis televizorius, nei projektorius namuose nebus geriau nei filmo patirtis su kitais nepažįstamais žmonėmis kino teatre.
Kino teatras man yra ta vieta, kur einu pažiūrėti gerų filmų. Kitas dalykas – kas tai yra geras filmas? Po karantino žmonės yra išalkę gero, intelektualaus „maisto smegenims“. Jie žiūrėjo TV serialus tam, kad prastumtų laiką. Bet man labai trūko gero filmo kino teatre. Tikiuosi, kad į kiną ateinantiems žmonėms toks bus „Olegas“.
Nuo liepos 17 d. „Olegas“ pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose. Filmą iš dalies finansavo nacionalinis Latvijos kino centras, Lietuvos kino centras, „Centre du Cinéma et de l’Audiovisuel de la Fédération Wallonie-Bruxelles“, „l’Aide au Cinémas du Monde“, „Umedia“ ir „Ufund“.
