Kas yra menas? Kas yra karas? Kas juos skiria, o kas – jungia? Klausimai, kuriuos žvelgdamas į Antrojo pasaulinio karo pradžią Prancūzijoje, A.Sokurovas užduoda žiūrovui. Kartu jis atskleidžia ir daugeliui nežinomą, istoriniuose archyvuose nugulusį pasakojimą apie to meto įvykius Luvre.
Itin svarbi rolė šiame filme tenka dviem istorinėms asmenybėms – ilgamečiam Luvro vadovui Jacques‘ui Jaujard‘ui (vaid. Louis-Do de Lencquesaing) ir Reino grafui Franzui Wolffui-Metternichui (vaid. Benjamin Utzerath), prisidėjusiems prie didžiųjų meno darbų (iš)likimo.
Tačiau pradėkime nuo šio filmo struktūros – kuo ji ypatinga, savalaikiška?
Kino juostą „Frankofonija“ būtų galima laikyti šiuolaikinio atminties kino pavyzdžiu. Vienas iš neabejotinų jos tikslų – pri(si)minti apie Europai svarbų istorinį tarpsnį. Atminties kinas remiasi istorine medžiaga, bet jam būdingi ir vaidybinio kino elementai.
Istorinę plotmę šiame filme įkūnija reta ketvirtojo-penktojo dešimtmečių dokumentika. Išlikusiuose kadruose galima išvysti paryžiečių nuotaikas okupacijos pradžioje, į Eliziejaus laukus atvykstantį Hitlerį, ieškantį Luvro.
Likusią (didžiausią) pasakojimo dalį sudaro vaidybinė interpretacija, pranokstanti nacizmo „epochos“ ribas bei paties režisieriaus biografinę atmintį. Laiko plotmė čia aprėpia kelių šimtmečių kontekstą: atspirties taškas – menamas XII a., kada buvo sudėti Luvro rūmų pamatai, o finišas – dabartis, kurioje veikia ir pats režisierius.
Viso čia veikia trys tikrovės: 1) dokumentinė-istorinė), 2) menama-vaidybinė (vaizduojama imituojant senojo kino technologinę stilistiką) ir 3) dabarties-sapno. Visus šiuos pažirusius laikus susiuva užkadriniame balse girdimas paties A. Sokurovo balsas.
Kuo išskirtinė yra Luvro istorija? Kas tokio svarbaus nutiko 1940-1942 metų sandūroje? Atsakymo režisierius siūlo ieškoti istorinėse ištakose.
Luvro rūmai nuo seno buvo laikomi karališkąja tvirtove, o meno darbai čia buvo eksponuojami jau nuo Renesanso laikų. Tiesa, tik Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, 1791 metais, jie tapo prieinami visiems socialiniams sluoksniams ir tapo tuo, ką šiandien galėtume vadinti „viešuoju muziejumi“.
Meno kūriniais Luvras itin praturtėjo valdant Napoleonui. Grįždamas iš mūšių čia jis suvežė gausų įvairių civilizacijų bei kultūrų lobyną. Jau XIX a. muziejus tapo imperijos pasididžiavimo centru – Europos galios simboliu.
Todėl nenuostabu, jog karo pradžioje į Paryžių įžengę didieji kolekcininkai ir meno mylėtojai – A. Hitleris ir Josephas Goebbelsas – troško dalį šios didybės parsivežti namo, į Trečiąjį Reichą. Tiesa, jie aiškiai suvokė, jog muziejų, priešingai nei miestų ir valstybių, nepaimsi brutalia jėga.
Karo metais Vakarų kultūrinis paveldas įgavo ypatingą statusą. Hitleris išleido dekretą, kuriuo įpareigojo kareivius bei tarnautojus išskirtinai saugoti muziejus bei meno centrus, ir ne tik nuo karo, bet ir nuo galimų techninių nelaimių.
Taigi, į Paryžių, vadinamąjį „laisvąjį miestą“ buvo atsiųsta ne armija, bet grafas F.W. Matternichas – meno istorikas, diplomatas, turėjęs surinkti kolekciją ir taikiai ją parvežti į Vokietiją. Tačiau savo užduoties jis taip ir neįvykdė.
Kas sustabdė Matternichą? Atsakymo į šį klausimą, matyt, ieškojo ir A.Sokurovas. Galbūt Matternichas meną vertino labiau nei savo pareigą. O gal jį sulaikė bičiulystė, užgimusi tarp jo ir Luvro vadovo J.Jaujard‘o.
Šios dvi mįslingos asmenybės buvo vienos iš nedaugelio žinojusių, kur iš tiesų buvo laikomi brangiausi Luvro darbai. Kaip istoriniuose šaltiniuose yra atskleidęs J.Jaujard‘as, 1940-1942 metais Matternichas stabdė procesus, kurie galėjo įvykti labai greitai.
Kas nutiko po to? 1942 metais Matternichas buvo nušalintas, tačiau Luvrą gelbėjo pakitusi karinė padėtis. Poziciniame kare įstrigusi Vokietija iki karo pabaigos taip ir nespėjo prisikasti prie šio muziejaus paveldo. Luvras liko nepaliestas, o herojų gyvenimai susiklostė itin netikėtai.
Bet tai, ką aptarėme aukščiau, – tik nedidelis A.Sokurovo pasakojimo epizodas. Likusias detales verta palikti žiūrovo apmąstymams. Beje, filmas nėra skirtas vien tik išrankiems kino gurmanams. „Frankofonija“ minčių atneš kiekvienam, kuris domisi XX a. istorija, Europos kultūra ar mėgsta juoko kultūros kupiną rusų egzistencializmą.