★☆☆☆☆ /„Duobėje“: žiūrovus filmas nusitempia žemyn paskui save

Priešingai stereotipams apie kino kritikus, neturiu jokio noro spardyti filmus. Noriu žiūrėti gerą kiną ir laikyti stiklines pusiau pilnomis. Kitaip – kam skirti tam savo laiką? Bet šįkart, deja, stiklinė yra tiesiog tuščia.
Kadras iš filmo „Duobėje“
Kadras iš filmo „Duobėje“

Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Ruslano Abdulajevo „Duobėje“ sudaro įspūdį filmo, kuriam jokioje kūrybinio proceso fazėje neužduotas nė menkiausias kritinis klausimas. Dar blogiau, atrodo, kad net paties filmo nedomina nei jo personažai, nei siužeto vystymas.

Domas (akt. Ainis Storpirštis) ir jo dėdė Adas (akt. Vytautas Kaniušonis) yra prabangių automobilių vagys. Domas nori nusikaltimus palikti praeityje ir nėščiai mylimajai pažada, kad gimus vaikui su dėde nebeprasidės. Taigi, kino klasika – laukia vienas, paskutinis darbelis.

Vyrai pavagia automobilį ir savo slaptavietėje miške sustoja jo „nulaužti“. Domas dirba duobėje, o viršuje likęs Adas bagažinėje randa netikėtus turtus, nustebęs patiria astmos priepuolį ir miršta. Domas lieka vienas po automobiliu.

Idėja apie duobėje įkalintą vyrą man skamba intriguojančiai. Iš to sukurti filmą atrodytų ganėtinai keblu ir kaip tik todėl smalsu, kaip ši neįmanomai sudėtinga situacija išvirs naratyvu.

Atsakymas – neišvirs. Domo bandymas ištrūkti iš duobės taip ir netampa tikru pasakojimu, nes pasakojimą apibrėžia herojaus siekis, jo išsikeliami tikslai bei išmokstamos pamokos. Domo situacija duobėje neturi šių elementų. Taip, abstrakčia prasme Domas nori ištrūkti iš duobės, bet praktiškai tai nepasireiškia jokiais konkrečiais veiksmais.

Skaitytojas galimai manimi nepatikės, bet štai viskas, ką Domas nuveikia nuo užstrigimo duobėje: dukart kalba telefonu su galimai sužadėtine (nors baterijos jam beliko 3 procentai, apie savo situaciją jis neužsimena), nėmaž neįtikinamu būdu siaubingai susižeidžia koją, šauna į vilką, tuštinasi ir rūpinasi, kur čia išmetus išmatomis išteptus lapus (taip, tikrai), tvarstosi žaizdą ir sapnuoja. Domo scenos neturi nieko bendro su išsikapanojimu iš situacijos – tai tuščios kančios minutės, kuriose negali atsirasti išsigelbėjimas, nes Domas nemeta išsigelbėjimo linkmėn nė vieno kabliuko.

Net žaizda, kurią herojus pasidaro kvailiausiu įmanomu būdu ir kurios priežiūra tuomet užima pusę Domui skirto ekrano laiko, neturi jokios reikšmės – jei Domas žaizdos neturėtų ničniekas nepasikeistų.

Jūs manęs galimai klausiate: o ką herojus gali daryti užstrigęs vietoje? Būtent šį klausimą ir norisi užduoti filmui „Duobėje“. Tokiose juostose kaip „Pjūklas“ (angl. Saw) arba „Palaidotas gyvas“ (angl. Buried) veikėjai taip pat užstrigę vienoje vietoje. Bet vyksta pokyčiai, bandomos naujos ištrūkimo strategijos, herojai rezga planus. Herojaus pastanga ištrūkti ir yra filmas. Žmogus užstrigo duobėje – tai dar tik premisa, kurią reikia pripildyti. Jeigu nepavyksta sugalvoti to užpildo, vadinasi, filmo nėra.

Žiūrovui užsimenama apie tai, kad Domas turi ginklą. Būdamas duobėje sykį kulką jis panaudoja tam, jog užsidegintų žaizdą, dar sykį – atbaidyti vilkų gaujai. Ar ginklas tampa ta korta, kuri lemtingą akimirką jeigu ne išgelbės, tai bent suteiks šansą? Ne. Kai pasirodo pašaliniai veikėjai (dukart!), Domas nepabando jiems grasinti ar, blogiausiu atveju, šauti į juos, kad šie turėtų jau sau patiems kviestis pagalbos. Čechovas lieka nuviltas, nes žadėtu ginklu Domas naudojasi taip, lyg iš tiesų visai nenorėtų ištrūkti iš duobės.

Negaliu sau atsakyti: kam kuri filmą apie personažą, kurio situacijos plėtojimas tau rūpi taip menkai, jog net nepasistengi kartais sukurti pokyčių, nenumeti herojui jokios gyvybinės linijos, nė sykio neįdedi į jo galvą kūrybinio sprendimo? Atrodo, kad kažkas jėga privertė filmo autorių parašytą scenarijų apie užstrigimą duobėje ir tuomet jis pabandė pripildyti maišą pjuvenomis, kol išeis maždaug pilno metro filmo trukmė.

Kompensuodamas dėl akivaizdaus veiksmo stygiaus filmas suka dėmesį nuo Domo į kitus personažus. Bet ir šie parašyti aiškiai neapgalvojus svarbiausio klausimo – kur yra šio filmo istorija? Taip, mes pamatome detektyvą, kuris seks dingusį automobilį. Tačiau ir vėl – nė viena jo scena nė kiek nestumia siužeto į priekį.

Galiu perpasakoti absoliučiai visą pavogto automobilio radimo procesą. Personažas pasako: „Susekėm vieno tokio žuliko telefoną“. Štai, proceso pabaiga. Kaip susekėm? Nežinia. Iš kur žinojote, ką sekti? Nežinia. Ar parodyta bet kruopelė seklio darbo? Ne. Dar niekada anksčiau man neteko matyti detektyvinio trilerio, kuriam būtų taip giliai dzin. Tai kaip atsiversti Agathos Christie knygą ir ten perskaityti kaip „kažkas“ Erkliui Puaro paskambino ir pasakė, kas žudikas. Įkalčiai? Nėra. Kas paskambino? Neaišku. Kaip tai bus įrodyta? Nesvarbu.

Žiūrint filmą nežinojau, juoktis ar šaukti. Kaip galima pasiekti ne tik gamybos, bet ir kino teatrų sales taip ir neatsakius į klausimą kokia istorija pasakojama? Detektyvų tarpusavio komentarai kas kiek ko valgo, kas kiek ko lošia internete, kas kiek stalo vietos užims – tai tėra neprasmingi tauškalai, jais neįmanoma prilipdyti viso filmo. Nors, pasirodo, įmanoma.

Taip „Duobėje“ tampa vienu ilgu laiko gaišimu. Turiu omenyje ne tai, kad žiūrovas gaišta laiką žiūrėdamas. Turiu omenyje, jog pats filmas tuščiai gaišta laiką vieną po kito rodydamas betiksles scenas.

Kai duobės, detektyvo ir nėščios mylimosios siužetinių linijų pristinga, juosta staiga įveda dar vieną naują pasakojimo atšaką, parodomą lygiai trijose scenose. Pasirodo, kad nusikaltėlis, kurio išpirkos pinigai guli vogto automobilio bagažinėje, gyvena prie pat vietos, kur užstrigęs Domas. Ir sutapk tu man taip. Tiesa, personažų keliai taip ir nesusikerta, kas verčia užduoti klausimą – kokiu tikslu scenarijuje sukurti tokį neįtikimą skirtingų personažų atsiradimą šalia vienas kito, jeigu tai neturės nė menkiausio poveikio jų likimams? Juostoje apstu neįtikėtinų įvykių, atrodytų logiška jų neprikurti dar daugiau be jokios priežasties.

Gangsterio siužetinėje linijoje „Duobėje“ rausiasi į dar gilesnį dugną. Čia gauname net ir išprievartavimo sceną. Skaitytojo turbūt nenustebinsiu pasakęs, kad šioji irgi nutinka beprasmiškai. Vidinis cinikas manyje netgi turi teoriją, jog siužetinė linija apskritai parašyta tik norint sukurti daugiau blogų žmonių darant blogus dalykus, pavyzdžiui, ekrane prievartaujant moteris. Tokia teorija, deja, dera prie fakto, kad scenarijaus autorių domina buvimo duobėje kančia, bet ne būdai iš tos kančios bėgti. Smagu.

Visa, ką aptariau iki šiol, skirta pastebėti iš pamatų neparuoštą scenarijų. Bet pakilus kiek aukščiau ir ėmus analizuoti konkrečias scenas stiklinė nepapilnėja. Pavyzdžiui: vagys pasalai sustoja tiesiai priešais viešbučio įėjimą, pilnai apšviesti, ir dar su vagies kaukėmis ant kaktų – tetrūksta užsidėti juodai baltai dryžuotus drabužius ir bus scena tiesiai iš „Dviračio žinių“. Arba: apsauginis pamato įtartiną tipą prie automobilio, išeina patikrinti ir tuomet išvydęs katiną patiki, kad tai visuomet tebuvo katė. Jūs rimtai?!

Net kalbėti nėra ką apie scenas, kuriose Adas veikia kaip „hakeris“ ir daužo mygtukus lyg veiktų 90-ųjų veiksmo filmo parodijoje. Ir panašių netyčia absurdiškų detalių – dešimtys, jei ne šimtai.

Ainis Storpirštis duobėje atlieka, turint omenyje aplinkybes, bent jau priimtiną Leo DiCaprio iš „Hju Glasso legendos“ (angl. The Revenant) atkartojimą. Visi kiti juostos aktoriai elgiasi tarsi nebūtų nei anksčiau vaidinę, nei patys matę filmų su gyvais aktoriais. Iš visko, ką esu patyręs, labiausiai vaidybiniai pasirinkimai man priminė vaikystėje matytas telenoveles, kur kiekvieną eilutę reikia iššaukti, išverkti arba išspausti per sukąstus dantis.

Žinoma, vaidinti nėra pati lengviausia užduotis, kai kone kiekvienas dialogo sakinys parašytas taip negrabiai ir rėžiančiai ausį.

Nerandu, ką juostojo būtų galima pagirti. „Duobėje“ nedomina žiūrovo nei įtraukti į detektyvą, nei sukelti dramą dėl herojaus bandymų išgyventi, nei įtikinti personažų jausmais. Iš to, kokia dalis 98 minučių trukmės tam paskirta, spėčiau, kad scenarijaus autoriui pačiam labiausiai patiko susigalvotas humoras – kai kurie pokštai čia kartojasi net ir po tris kartus. Deja, retai kada pokštai nors kiek susiję su siužetu, kartais vien pokštams sukuriamos ištisos scenos (neturinčios jokio poveikio siužetui) ar netgi atskiri veikėjai, pokštai nė karto man nepasirodė juokingi ir mažų mažiausiai vienas jų buvo kraupiai rasistinis (vėlgi, šiaip sau – siužetui tai nereikalinga).

Nežinau, kodėl žmonės kuria. Įtariu, kad impulsas neretai turi egoizmo gyslą. Norisi parodyti pasauliui save ir savo gebėjimus. Bent dalinis egoizmas atrodo sunkiai išvengiamas, nes kaip tik jis stumia ambiciją, kuri verčia tobulinti, tobulinti ir dar kartą tobulinti. Taip net norėdamas kalbėti iš egoistinių paskatų negali neišmokti keleto pamatinių rašymo, filmavimo ar dramaturgijos amatų dėsnių.

„Duobėje“ man kelia įspūdį filmo, sukurto iš egoistinio noro kalbėti, bet nesidomint nei žanru, kurį neva bando vystyti, nei žiūrovo emocijomis, nei kino kalbos priemonėmis. Tai filmas, sukurtas savo paties autoriui, ir niekam daugiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų