Įsimylinčioji šiame filme yra Frida (akt. Naomi Ackie). Kartu su drauge Džes (akt. Alia Shawkat) jos netikėtai pakviečiamos į paslaptingo milijardieriaus Slaterio Kingo (akt. Channing Tatum) salą. Ten su pusiau draugų kompanija visiška laisvė bei galingi narkotikai sulieja dienas į vieną ilgą ekstazę. Kompanija pliuškenasi baseine, rūko, gardžiai valgo ir niekuo nesirūpina. Žodžiu, atostogos viskas įskaičiuota principu, tik sąskaitas apmokant milijardieriui.
Net jei kažkokiu būdu „Duok ženklą“ yra pirmas filmas jūsų gyvenime, vis tiek turėtų būti gan akivaizdu, jog laukia siužeto vingis. Už gražaus fasado neabejotinai esama kitos pusės ir anksčiau ar vėliau Frida su Džes tą antrąją pusę atskleis.
Natūralu, kad tai iš karto padalina juostą į dvi dalis: prieš ir po. Abi šios dalys turi skirtingus vertinimo kriterijus, nes aš, kaip žiūrovas, tikiuosi būti pakutentas dviejose vietose.
Kol tai, kas paslėpta, vis dar paslėpta, publiką reikia pervesti per pažįstamą teritoriją taip, lyg ši pasirodytų nepažįstama. Jei aš suprantu, kad viskas nebus taip idealu kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, klausimas: kodėl aš tai žiūriu? Kodėl man įdomu laukti neišvengiamo?
Slaterio Kingo ir Fridos santykis – neblogas pavyzdys to, kas nutinka, kai į šiuos klausimus nėra tvirtų atsakymų. Kaip žiūrovas esu supažindinamas su Kingu per jo atsiprašymo įrašus – milijardierius kažką prisidirbo ir pagautas turėjo viešai barstytis galvą pelenais. Net jei neįtarčiau, kad po žavingo turčiaus fasadu slepiasi paslaptis, štai jau pirma scena sufleruoja vyruką turint tamsiąją pusę.
Klausimas, ar Slateris Kingas yra geras žmogus man žiūrint filmą nekyla. Geras jis beveik garantuotai nebus. Betmenas įdomus tiek, kiek įdomus Džokeris. Kingas galėtų spinduliuoti tokia intriguojančia energija, kad aš net nujausdamas riziką norėčiau dėti koją kilpon.
Atrodo, kad scenarijaus autorės Zoë Kravitz ir E.T. Feigenbaum jautė savo filmo blogiukui tokią antipatiją, jog neprisivertė jam įrašyti šarmo. Iš to, kiek kartų Frida juokiasi, nujaustumei humorą, tik filmas situacijas rodo arba išjungtu garsu, arba montažu iškerpant pokalbį ir paliekant vien juoką. Žmonės žvengia, suprask, smagu. Bet smagumu sunku patikėti.
Jau personažų susipažinimo scenoje man kilo instinktyvus klausimas – apie ką visą vakarą gali bendrauti milijardierius ir padavėja (kuri, vėliau sužinome, nesusigalvojo melagingos tapatybės, tad taukšti pramanų negalėjo). Vargu ar jų kasdienybės turi daug persidengimo taškų, taigi ir bendrų temų skaičius turėtų būti gan ribotas. Jei tai toks instinktyvus asmenybių ryšys, norėčiau išgirsti kokį nors patvirtinimą. Kitaip netikiu. O jei netikiu – ir nerūpi.
Šių tam tikra prasme ganėtinai paviršutiniškų detalių neišpildymas filmui brangiai kainuoja. Pirmoji jo pusė virsta kažkuo, ką reikia pražiūrėti. Preliudas iki tikrojo įvykio.
Laimei, tikrieji įvykiai paruošti kruopščiau. Zoë Kravitz režisūrinis braižas įgauna daugiau autorinio parašo – staiga visiškai tolydžiu buvęs montažas ima žiūrovą klaidinti. Personažėms susipynęs laikas ima pintis ir pačiomis kino kalbos priemonėmis.
Siužeto vingiai, kurie staiga ima keisti kas su kuo ir prieš ką kovoja, „Duok ženklą“ pasauliui suteikia netikėto komiškumo. Tarsi kaip tik veikėjų situacijai iš lengvos pareinant į keblią pats filmas šoktų į nesusipratimų komediją. Merginos yra tiesiog absurdiškai nepasiruošusios kovoti, o kovoti reikia dabar pat, žingsnius žengti tuojau, kitaip jiems jau nebeliks erdvės.
Kadangi filmo anonsas prasideda žodžiais „Na, tai visi mirė“, nebus didelė nuodėmė išduoti, kad kraujo išties esama. Ilgą laiką nematomu buvęs smurtas atsiveria greitai ir aršiai, tarsi cenzūruota, bet ne mažiau agresyvi Quentino Tarantino versija.
Autorių intencija taip pat primena Tarantino. Šis mėgsta istorijos perrašymo pratimus, pavyzdžiui, leisdamas amerikiečių kariams kulkomis suvarpyti Hitlerį. Tik „Duok ženklą“ perrašo ne tai, kas buvo, o tai, kas vyksta šiuo metu. Esminius juostos faktus (milijardierius, privati sala, viliojamos nieko nenutuokiančios moterys) nesudėtinga atpažinti ir tikruose įvykiuose, kuriuos kūrėjos norėtų perminkyti su kiek kitokia baigtimi.
Perrašydamos tikrovę scenarijaus autorės nori ne tik kerštauti #metoo eros galios pozicijos vyrui, bet ir vizualizuoti būdą, kuriuo galia iš esmės iš jo atimama. Visi atsiprašymai tėra povyza, vadinasi, taikos nebus. Kas lieka? Vien kraujas – kuris galiausiai duos kerštą, bet ne pokyčių? Ar įmanoma rasti kelią, kai tarnas iš tiesų atsistoja į pono poziciją?
„Duok ženklą“ atsakymams trūksta tokios fantazijos, kuria švytėjo, pavyzdžiui, Jordano Peelo „Pradink“ (angl. Get Out) – dar vienas filmas apie neva tobulą bendruomenę, pastatytą ant melo. Šiuo atveju filmas užsiėmė idėjiniu demaskavimu. Tuo „Pradink“ tapo ne tik laikmečio refleksija, bet ir kertiniu viso diskurso nariu. Sunku įsivaizduoti rasizmo temos XXI a. mene aptarimą be „Pradink“, nes juosta nėra tik dar viena iliustracija – ji iš esmės randa naują terpę.
#metoo temai „Duok ženklą“ taip neprireiks. Lubos čia lieka nesudaužytos. Iš dalies kaip tik todėl, kad nuo pat pradžių juosta žino ir tai, kuo tiki ji pati, ir tai, kuo tiki jos žiūrovas. Pasiklydimui trūksta erdvės – vos pradėjus filmą man aišku, kas kaltas, ir netgi beveik aišku, dėl ko. Juo labiau klausimų nelieka finale.
Vietos pramogai esama – ir ją kūrybinė komanda išties sukuria – tačiau tokiu būdu filmui visgi lemtas iliustracijos, ne istorijos perrašymo vaidmuo.
