P.Lozinskiui uždavus vos kelis trumpus klausimus, per kelias minutes prieš jo balkone pastatytą kamerą, kai kurie žmonės papasakoja tai, ko turbūt nėra pasakoję niekam kitam. Filmavimas truko dvejus su puse metų. Iš nufilmuotų dviejų tūkstančių pokalbių į „Balkoninį filmą“ pateko apie 80. Tarp jų – ir namo prižiūrėtoja ponia Zosia, gyvenanti tik dėl savo darbo, ir ką tik iš kalėjimo išėjęs, ant kojų atsistoti bandantis Robertas. Taip pat ir režisieriaus P.Lozinskio žmona ir dukra. Lenkų dokumentinių filmų kūrėjui iš dešimčių skirtingų ir atvirų istorijų pavyko sukurti vilties kupiną filmą, įamžinusį idilišką metą prieš prasidedant sunkiems laikams, atnešusiems pandemiją ir karą.
P.Lozinskis šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ savo naujausią dokumentinį filmą pristatė pilnutėlei salei. Lankydamasis Vilniuje, apie neeilinį „Balkoninio filmo“ formatą, spalvingus jo veikėjus bei dokumentinio kino intymumą, režisierius kalbėjosi su portalu 15min.
– Savo namų balkone filmavote daugiau nei dvejus su puse metų. Ar skaičiavote, kiek dienų jame praleidote, kiek valandų filmuotos medžiagos sukaupėte?
– Taip, vėliau suskaičiavau: 165 filmavimo dienos, kartais po dvi ar tris valandas per dieną, kartais – 12–14 valandų. Kartais likdavau balkone ir naktimis. Bet kas man buvo svarbu – tai susitikimai su žmonėmis. Todėl tuo metu neskaičiavau, tiesiog bandžiau užpildyti šį laiką susitikimais su žmonėmis, bendravimu, užduoti jiems sudėtingus klausimus ir bandyti užmegzti ryšį. Mano tikslas nebuvo imti iš jų interviu. Norėjau pasikalbėti ir tas kelias minutes, kurias žmonės praleido prieš mano kamerą, būti arti jų.
– Ar tai ilgiausias laikas, kiek praleidote filmuodamas?
– Žinoma, tai mano asmeninis rekordas.
– Kaip jums kilo idėja tiesiog filmuoti praeivius iš savo namų balkono?
– Iš gyvenimo. Kartais šeštadieniais balkone sėdėdavau ir pusryčiaudavau su savo žmona Agnieszka. Man buvo smalsu, kas yra tie žmonės – praeiviai. Turėjau balkoną, turėjau kaimynus, tad pagalvojau – balkonas plius kaimynai plius kamera – taps filmu.
– Tai ne pirmas kartas, kai kuriate filmą apie savo kaimynus, tiesa?
– Jūs visiškai teisi. Mėgstu kurti filmus apie žmones, kuriuos pažįstu ir kurie man artimi, kurie gyvena šalia. Prieš daug metų sukūriau trumpametražį filmą „Seserys“. Jis buvo apie senyvo amžiaus kaimynes, sėdinčias ant suoliuko mano kieme. Ir apie seną draugą, namo, kuriame gyvenau, prižiūrėtoją. Kūriau kitame Varšuvos rajone, ne Saska Kępoje, o Pawisle. Taip, mane domina kaimynai.
O šiuo atveju aš norėjau pakeisti žaidimo taisykles. Dažniausiai ieškau veikėjų visame mieste, visoje šalyje, o kartais – ir užsienyje. Šįkart – tai buvo eksperimentas. Aš savęs klausiau, ar būtų įmanoma pamatyti visą pasaulį, ateinantį į mano kadrą.
Nebūtina skubėti, nereikia vytis veikėjų, nebūtina keliauti aplink pasaulį, kad išgirstum įdomias istorijas. Jos labai arti mūsų.
Tad klausimas buvo toks: jeigu aš ilgam laikui sustosiu vienoje vietoje, ar į mano kadrą ateis visas pasaulis, ar pamatysiu visų man įdomių žmonių įvairovę? Jaunus, senus, turtingus, vargšus, moteris, vyrus, su vaikais ir be jų. Tai buvo savotiškas eksperimentas. Manau, kad filmas įrodo, jog tai – įmanoma. Nebūtina skubėti, nereikia vytis veikėjų, nebūtina keliauti aplink pasaulį, kad išgirstum įdomias istorijas. Jos labai arti mūsų.
– Jūsų filme yra labai įdomių veikėjų. Kai kurie tokie įdomūs, kad net galima suabejoti, ar tai tikri žmonės, ar tai nesuvaidinta. Ar, prieš pradėdamas filmuoti „Balkoninį filmą“, žinojote, kokioje spalvingoje kaimynystėje gyvenate?
– Tikriausiai žinojau... Išskyrus kelis veikėjus, tarp kurių mano žmona ir dukra, nieko daugiau nepažinojau. Pažinojau ponią Zosią, kuri yra namo prižiūrėtoja, pažinojau ponią Jadvygą, savo žmoną Agnieszką ir dukterį Idą. Tačiau susitikimai su visais kitais – visiškai nustebino.
Aš tiesiog laukiau.
Pagrindinė šio žaidimo taisyklė – neieškoti filmui žmonių kažkur kitur. Aš neskambinau draugams, kad jie ateitų arčiau mano kameros, neieškojau žmonių kitose Varšuvos vietose ir neprašiau, kad jie ateitų nusifilmuoti. Aš tiesiog laukiau. Tai buvo taisyklė nr. 1. Tai – šimtu procentu dokumentinis filmas.
– Ar aš neklysiu pasakydama, kad filmą pabaigėte dar prieš prasidedant pandemijai?
– Taip, baigiau filmuoti, kai prasidėjo pandemija. Jaučiau, kad pandemija nebus filmo dalis. Aš norėjau sukurti filmą, kurio pabaigoje yra vilties. O pandemija buvo toks sunkus įvykis... Bet HBO televizijos tinklui sukūriau trumpametražį filmą apie pandemiją, apie jos pradžią Varšuvoje.
Pokalbiai yra tai, kas mus daro žmonėmis.
– Galbūt tam tikra prasme filme užfiksavote paskutines ramumos ir normalumo akimirkas prieš prasidedant labai sudėtingam, dvejus metus trukusiam laikotarpiui?
– Jūs visiškai teisi. Prieš dvejus sunkius pandemijos metus ir po to prasidėjusį karą Ukrainoje. Manau, kad tai buvo paskutiniai idilės mėnesiai, ar metai, laimės pilnos akimirkos be jokios baimės. Bet tikiuosi ir tikiu, kad tokie geri laikai – dar sugrįš.
– Kai filmavote, ar atrodė, kad gyvenate gana idilišku metu?
– Ne, niekas nežinojo, kas nutiks. Dabar žinome. Bet tai nieko nekeičia. Noriu kurti filmus, suteikiančius žmonėms vilties, parodančius, kad Žemė – gera vieta gyventi. Kitos planetos neturime. Kas svarbiausia žmonėms – tai žmogiškas kontaktas. Pokalbiai yra tai, kas mus daro žmonėmis.
Tikiuosi ir tikiu, kad tokie geri laikai – dar sugrįš
– Kurdamas filmus siekiate intymumo, dažnai esate tik jūs, kamera ir jūsų subjektas. Kodėl renkatės būtent taip kurti filmus, be didelės filmavimo komandos, tik jūs?
– Kartais filmuoju su nedidele, dviejų ar trijų žmonių komanda – priklauso nuo filmo. Bet kai filme nori intymumo, turi būti vienas su veikėju. Kaip ir dabar – mes kalbame akis į akį. Su kamera, su fotografu, tai būtų visiškai kitoks reikalas.
Iš mano patirties, kai vyksta kas nors įdomaus tarp veikėjo ir manęs, filmavimo kamera – tik priedas, tai, kas netrukdo mūsų pokalbiui.
Aš jaučiau, kad kamera, pastatyta mano balkone, nesugadino pokalbio, nes per dvejus su puse metų aš sukūriau tikrą ryšį su žmonėmis, kurie vis sugrįždavo su manimi pasikalbėti. Ne tam, kad tik būtų priešais objektyvą, bet tiesiog pasikalbėtų. Kamera buvo pokalbio priedas. Ji niekada nebuvo pagrindinis veikėjas. Žmonės buvo veikėjai.
– Galbūt kamera buvo priežastis pasikalbėti?
– Ji buvo pretekstas. Be kameros ir mikrofono, tokių klausimų nebūčiau galėjęs užduoti, nes tikrai būčiau atrodęs kaip išprotėjęs vyriškis, klausinėjantis, kokia jūsų gyvenimo prasmė? Kamera suteikia galimybę žmonėms užduoti sunkius, o kartais – ir juokingus klausimus.
– Atrodo, kad kurdamas filmą turėjote jaustis gan patogiai – buvote įsikūręs savo namų balkone, o nepažįstamieji turėjo atsakinėti į sunkius klausimus apie gyvenimą. Kokias ribas, kuriant filmą, jums teko peržengti?
– Tai buvo sudėtingas eksperimentas. Nebuvo taip lengva, nes buvau vos per kelis žingsius nuo savo buto. Vienas žingsnis – ir aš balkone. Todėl buvo labai sudėtinga atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo.
Po dvejų su puse metų tapau savotiškai priklausomas nuo filmavimo.
Manau, tai buvo sunku mano šeimai. Man taip pat. Po dvejų su puse metų tapau savotiškai priklausomas nuo filmavimo, nuo susitikimų su žmonėmis. Tai buvo sudėtinga, kėlė tarsi priklausomybę. Buvo labai sunku sustoti.
Po daugiau nei dvejų metų vieną dieną pasakyti „stop“ buvo itin sunku. Vis dar turiu poreikį eiti ir kalbėtis su žmonėmis, bet tikiuosi, kad susilaikysiu ir nepasiduosiu šiam „narkotikui“, sakykime, artimiausius dešimt metų. Gal po to sugrįšiu...
– Viename interviu sakėte, kad „Balkoninis filmas“ – apie Lenkiją. Tačiau jis atrodo gan universalus. Kaip manote, jei tektų kuriam laikui įsikurti, pavyzdžiui, viename Vilniaus balkonų, ką rastumėte čia? Ar tai, ką čia rastumėte labai skirtųsi nuo to, ką radote po savo balkonu Varšuvoje?
– Bandžiau rasti pusiausvyrą tarp filmo apie žmones ir filmo apie lenkus ar Lenkiją. Nusprendžiau filme parodyti ir sudėtingus dalykus, šiuo metu vykstančius Lenkijoje. Šiuo metu Lenkijoje veikia stiprus kraštutinių dešiniųjų judėjimas, mūsų Vyriausybė nėra labai atvira pabėgėliams, migrantams iš Artimųjų Rytų, atvykstantiems iš Baltarusijos.
Žmonės, šiuo metu esantys Lenkijos valdžioje, bando mus suskaldyti.
Vyriausybė neapkenčia LGBT žmonių. Tai matyti – nelengva.
Žmonės, šiuo metu esantys Lenkijos valdžioje, bando mus suskaldyti. Jie tik bado pirštais: „Čia jūsų priešai – LGBT, pabėgėliai, Aukščiausiojo teismo teisėjai.“ Ir jie bando būti mūsų gelbėtojais, tarsi sakydami, kad kovoja su šiais „priešais“. Nekenčiu tokios politikos.
O dėl balkono Vilniuje – nežinau. Bėda ta, kad reikia labai gerai mokėti kalbą, kad užmegztum gilų ryšį su žmonėmis. Tie labai maži, kontekstiniai dalykai, kuriuos žinai tik mokėdamas kalbą, – labai svarbūs. Bet, galbūt, tai galėtų būti formatas – galimybė kitų pasaulio miestų režisieriams.
– Minėjote požiūrį į LGBT žmones Lenkijoje. Jūsų filme yra dvi stebinančios LGBT istorijos, ypač unikali vyresnio amžiaus vyriškio istorija. Ar nustebote ją išgirdęs?
– Visiškai. Ji labai nustebino. Manau, kad šis, aštuntą dešimtį einantis vyriškis, pirmą kartą gyvenime kažkam atsiskleidė. Nes su savo mylimu partneriu, apsimesdami broliais, jie kartu gyveno daugiau nei 40 metų. Mylimajam mirus jis tapo labai vienišas ir aš buvau vienintelis žmogus, kuriam jis galėjo papasakoti savo istoriją. Manau, kad po to jis pajautė palengvėjimą. Jam buvo baisu tai pasakoti, jis žvalgėsi, ar niekas mūsų neklauso, bet galų gale išsipasakojo. Tai buvo mano darbas. Savotiškai sukūriau galimybę išpažinčiai.
Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje yra daug daugiau žmonių, norinčių kalbėti, nei norinčių klausyti. Todėl aš klausau.
– Vienas jūsų veikėjas taip ir pasakė – „tai – tarsi išpažintis“. Dalis filme rodomų žmonių neatsivėrė, jiems buvo sunku, tačiau kai kuriems žmonėms kameros sukurta aplinka leido atsiverti taip, kaip nebūtų tikriausiai jokiomis kitomis aplinkybėmis. Kaip manote, kodėl taip nutiko? Galbūt jūs jiems uždavėte klausimus, kurių niekas kitas jiems niekada neuždavė?
– Galbūt. Bet, tikriausiai, pirma priežastis ta, kad jie – labai vieniši ir neturi artimųjų, su kuriais galėtų pasikalbėti. Visi žmonės nori būti pastebėti, išgirsti, pamatyti. Tiesiog būti kito žmogaus akių atspindyje. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje yra daug daugiau žmonių, norinčių kalbėti, nei norinčių klausyti. Todėl aš klausau.
Manau, kad iš balkono matome daugiau nei matome stovėdami ant šaligatvio.
– Viso filmo metu praeiviams sakėte, kad ieškote herojaus savo filmui. Ir daug žmonių sakė „ne, tai ne aš, aš ne herojus, aš netinku“. Kaip manote, kodėl žmonės taip jautėsi?
– Tai buvo savotiškai provokatyvus klausimas pokalbiui inicijuoti. Bet, iš pradžių, tai buvo tiesa, kai aš dar neturėjau išsigryninęs idėjos, aš ieškojau pagrindinio veikėjo. Kai pradėjau filmuoti 2018 m., nežinojau, kuriuo keliu pasuksiu. Maniau, kad galbūt vieną dieną paliksiu savo balkoną ir seksiu paskui vieną iš sutiktų praeivių, maniau, kad balkonas bus tik pradžia. Maniau, kad galbūt seksiu paskui vieną iš savo filmo veikėjų – ponią Zosią ar iš kalėjimo išėjusį Robertą. Pastarasis būtų geras atskiro filmo, filmuoto ne iš balkono, pagrindinis veikėjas. Bet nusprendžiau pasilikti savo balkone. Nusprendžiau pavaizduoti pasaulį iš vieno stebėjimo taško. Manau, kad iš balkono matome daugiau nei matome stovėdami ant šaligatvio.
– Uždavinėjote praeiviams didžiuosius gyvenimo klausimus, klausėte, kokia gyvenimo prasmė. Ar po laiko, praleisto tiek balkone, esate arčiau atsakymo į šį klausimą?
– Man labai artimas atsakymas, kurį pateikė filmo pabaigoje pasirodanti moteris neįgaliojo vežimėlyje, panelė Ana. Ji pasakė: „Gyvenimas yra prasmė.“ Aš neturiu geresnio atsakymo.
Bet manau, kad tai klausimas, kurį užduodame sau kiekvieną dieną. Kodėl ir kam keliamės iš lovos kiekvieną dieną? Kokia to prasmė?
Manau, kad mano mėgstamiausia veikėja – namo prižiūrėtoja ponia Zosia – visada dirbanti, galbūt neuždavinėja sau tokių klausimų, nes darbas yra jos gyvenimo prasmė. Vakar Varšuvoje labai prisnigo, todėl, kai vedžiojau šunį ryte, sutikau ponią Zosią. Ji septintą ryto jau buvo labai pavargusi, nes valė gausiai prikritusį sniegą.
Aš priartėjau ne prie atsakymo į šį klausimą, bet prie filmo veikėjų, prie kitų žmonių.
Jau pasirodžius filmui, supratau, kad šis klausimas buvo tik pretekstas užmegzti dialogą. Aš priartėjau ne prie atsakymo į šį klausimą, bet prie filmo veikėjų, prie kitų žmonių. Todėl po šio eksperimento tvirtai jaučiu, kad esu vienas iš jų. Ne režisierius, ne žmogus su kamera. Tiesiog žmogus, kuriam pavyko užmegzti ryšį kone su 2 000 žmonių per šiuos dvejus su puse metų.
– Koks jūsų ryšys su kaimynais dabar, pasirodžius filmui? Dauguma jų tikriausiai jau peržiūrėjo filmą.
– Iš dalies tai buvo socialinis eksperimentas. Šiais laikais taip visur skubame, kad labai retai nutinka taip, kad kažkas nori su tavimi pasikalbėti. Manau, šis eksperimentas privertė žmones sustoti ir bent trumpam pasikalbėti su kaimynu. Vos po kelių savaičių visi jau žinojo, kad aš stoviu balkone, sklido gandai: „Ar jau buvai po balkonu? Ten yra kažkoks keistas vyrukas, užduodantis sudėtingus klausimus.“ O kiti sakė: „Taip, buvau ten, bet jis nėra toks keistas, kaip atrodo. Galime nueiti, šnektelti su juo.“
Tačiau yra ir kita pusė. Žinote filmą „Trumano šou“? Kai palikdavau balkoną ir, pavyzdžiui, išvesdavau šunį pasivaikščioti, jaučiausi tarsi pagrindinis „Trumano šou“ veikėjas. Taip būdavo kiekvieną dieną, nes atpažindavau žmones, kalbėjusius su manimi. Dabar gyvenu lyg arenoje su realiais žmonėmis, bet tuo pačiu metu ir aktoriais. Žinau jų istorijas: ši mergina prieš kelerius metus turėjo kitą sužadėtinį ar vyrą, šis vyriškis prieš porą metų turėjo kitą šunį. Aš matau šiuos pokyčius. Tai – įdomus, bet nelengvas eksperimentas.
Tuo pat metu, tas penkių metrų atstumas nuo balkono iki šaligatvio sukūrė jiems tam tikrą laisvę. Tai leido žmonėms ateiti į mano kadrą, vaidinti tarsi teatro scenoje, net pašokti, padainuoti ar tiesiog pasikalbėti su manimi. Jiems tai buvo scena ir jie jautė galintys bet kada išeiti iš mano kadro.
Kai filmavimo metu sutikdavau tuos pačius žmones – jie nustebdavo. Aš nustebdavau taip pat, nes pokalbiui tai buvo per artima, baugu. Bet, sugrįžus į balkoną ir pažvelgus žemyn, viskas stodavo į savo vėžes. Tad kartais penki metrai – geras atstumas.
– Ir pandemija tai įrodė.
– Taip, baigus filmuoti, per pandemiją tai buvo įprastas pokalbio atstumas.
– Bet turbūt yra kaimynų, jau mačiusių „Balkoninį filmą“? Ar jau pasidalino su jumis savo mintimis?
– Jiems patiko. Nors daugelis jų nepateko į filmą. Kalbėjau su dviem tūkstančiais žmonių, o filme yra apie 80 veikėjų. Praėjusių metų rugsėjį viename festivalyje vyko filmo premjera ir tarp žiūrovų buvo ponia Zosia. Ji taip didžiavosi, kai po filmo girdėjo plojimus. Ji mojavo žiūrovams tarsi Anglijos karalienė. Tai mane labai sujaudino.
Kai pakviečiau ponią Zosią į premjerą, ji klausė, kur premjera įvyks. Atsakiau, kad Kultūros rūmuose, miesto centre. Jie netoli mūsų namų – už kokių keturių kilometrų. Ir ji atsakė: „Puiku, pirmą kartą apsilankysiu Kultūros rūmuose.“ Sakau, kaip tai įmanoma? „Neturėjau laiko, o ir kam?“, – klausė ji. Tad turėjo progą pagaliau apsilankyti.
– Kokia jūsų paslaptis? Kaip jums pavyksta pasiekti, kad žmonės atsivertų prieš jūsų kamerą?
– Reikia šypsotis. Nebūti nemandagiu. Reikia būti maloniems ir smalsiems. Bet svarbus tikras smalsumas, geras smalsumas. Reikia klausyti. Ir viskas.
– Kuo užsiimate dabar?
– Reikia pabaigti savo „balkono istoriją“. Tai reiškia, kad turiu baigti keliones po festivalius. Negaliu daryti dviejų darbų vienu metu. Kol kas neturiu idėjos. Man norisi rasti naują formatą kiekvienam filmui. Man nepatinka kartotis. Todėl vis ieškau naujų galimybių. Mano ankstesnis filmas buvo apie psichoterapiją. Aš pastačiau kamerą psichoterapeutės kabinete, nors tai yra uždrausta. Mes radome triuką, padėjusį tai apeiti. Turiu surasti naują triuką kiekvienam filmui. Tad dabar to ir ieškau.
– Ačiū už pokalbį.
