Ši scena veikia kaip tobula itin siauro ir keisto komedijų rato metafora – „užstrigusią“ porą stebėti gal ir juokinga, bet galų gale situacija vis tiek siaubinga. Du nuo aplinkinio pasaulio izoliuoti žmonės, kaip kad „Pasiutusių šunų“ scenoje, neišvengiamai reiškia trintį, gal netgi neapykantą. Tad visa aibė garsių filmų su vos dviem veikėjais dažniau būna tragiškai liūdni („Kas nutiko“ (What Happened Was), „Priešingumo riba“ (The Sunset Limited)), baisūs („Palikti vandenyne“ (Open Water)) ar įtempti („Seklys“ (Sleuth), „Gravitacija“ (Gravity)).
Net ir komedijoje palikus du žmones visiškai vienus – lauk bėdos. Romano Polanskio „Venera kailiniuose” (Wenus w futrze) prasideda kaip režisieriaus (Mathieu Amalric) ir aktorės (Emmanuel Seigner) susitikimas. Bet greitai visai nekalti pokalbiai virsta į galios žaidimą, kuriame abu veikėjai žengia vis toliau ir toliau. Užsidarę savo teatro salėje jie pamiršta socialiai priimtiną elgesį ar nusistovėjusias normas bei leidžia atskleisti vienas kitam savo beprotystę. Taigi šįsyk vietoj Stealers Wheel dainos – dinamiški dialogai, vietoj pjaunamos ausies – nuolatinis bandymas kitą pažeminti.
Net ir komedijoje palikus du žmones visiškai vienus – lauk bėdos.
Galbūt dar geriau užstrigusios poros kančias pavaizduoja apie du kelininkus pasakojantis „Bet kuriu keliu“ (Either Way) bei jo JAV perdirbinys „Prince Avalanche“. Islandiškame originale Finibogis (Sveinn Ólafur Gunnarsson) ir Alfredas (Hilmar Guðjónsson) dažo kelio linijas tolimame šalies krašte. Aplinkui per dešimtis kilometrų nė gyvos dvasios. Situacija ne ideali, ypač tuo atveju, jei su kolega nesutari dėl visko, pradedant muzika, baigiant gyvenimo filosofija.
Finibogis, vyresnysis iš kelininkų, rašo laiškus savo merginai, Alfredo sesei, ir neįsivaizduoja nieko geresnio kaip ramus vakaras gamtoje. Tuo tarpu jo bendradarbis gyvena laukdamas penktadienio vakaro, nes jam rūpi mažai kas be moterų ir alkoholio.
Jiems abiems šis darbas yra kaip penkios minutės lifte su nemėgstamu kolega, tik ištęstos į kelis mėnesius. Izoliuoti nuo likusio pasaulio jiedu kenčia, o šioje kančioje ir gimsta humoras. Du skirtingi žmonės priversti, pripažinkime, nemalonioje situacijoje ieškoti nors kokio bendro taško, kitaip abu išprotės iš vienatvės.
Jungiančia aistra trumpam tampa alkoholis, kaip gana lengvas kelias į draugystę. Veikėjai diskutuoja apie seksą ir ateities planus, dažniausiai baigdami su išvada, jog kitas nieko nesupranta, bet galiausiai tuščia aplinka laimi ir jiedu priversti iš tiesų kits kitą suprasti, iš tiesų įsiklausyti.
2013-ais pasirodęs islandiškos komedijos perdirbinys „Prince Avalanche“ Berlyno kino festivalyje Davidui Gordonui Greenui laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą. Kaip ir reikėtų tikėtis, amerikietiškoji versija spalvingesnė, triukšmingesnė bei vizualiai įspūdingesnė, tačiau tuo pačiu ne tokia tikra bei paveiki.
Alvinas (Paul Rudd) bei Lance’as (Emile Hirsch) tiesiogiai atitinka savo islandiškus prototipus. Tik šįsyk jaunesnysis dar vulgaresnis, o vyresnysis dar labiau atsidavęs tik laiškais pasiekiamai merginai. Jie nuolat pešasi ir tik Lance’ui grįžus po savaitgalio atostogų kolegos suartėja – mieste E. Hirsch veikėjas liko atstumtas, o štai tuščiame kelyje jį, kad ir kaip nedraugiškai, priima.
Nieko keisto, jog tiek mažai komedijų ryžtasi ekrane parodyti vos du žmones – jų izoliacija labiau primena vienatvę, nei juoką.
Nereikėtų pagalvoti, kad tai reiškia, jog jie iš esmės suartėja. Anaiptol, visus šiuos filmus vienija tai, jog užstrigę kartu veikėjai ir toliau vienas kito nemėgsta, bet galiausiai sugeba bent jau pakęsti. O kai iš tiesų gali iškęsti buvimą su kitu, tai, „Prince Avalanche“ žodžiais tariant, radai ne šiaip draugą, bet kažką daugiau (iš didžiulės girtos laimės vyrams ir gimsta filmo pavadinimas, Alvin + Lance = Avalanche). Bet atstumas tarp jų lieka lygiai taip, kaip „Veneroje kailiniuose“ karas nesibaigia paliaubomis, o Q.Tarantino veikėjai nesusitaiko.
Nieko keisto, jog tiek mažai komedijų ryžtasi ekrane parodyti vos du žmones – jų izoliacija labiau primena vienatvę, nei juoką. Bet atrasdami dviejų asmenybių polemikoje žavesį, tokie filmai parodo aplinkybių suartintus žmones, tuo pačiu nepamiršdami komedijoje dalies tragedijos.