Šios vasaros „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaro ašį sudaro nedidelė „Meno avilio“ kuruota programa, skirta sinefilijai ir kino žiūrėjimo praktikoms persvarstyti. Taip pat atsispiriant nuo bendruomeniškumo idėjos, organizatoriai šiais metais prie programos sudarymo pakvietė prisijungti dar 11 organizacijų ir iniciatyvų tam, kad šis renginių ciklas stiprintų kino mylėtojų bendruomenę, skatintų diskutuoti apie kino patirtis, jų svarbą ir palaikytų kino kaip socialaus įvykio tradiciją. Norėdami susipažinti su renginio partneriais ir jų perspektyva į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą – kalbiname vieną iš renginio partnerių – kino centro „Skalvija“ programų koordinatorę Eglę Maceinaitę.
– Šiais metais „Skalvija“ dalyvauja „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje pristatydami seansą / peržiūrų seriją. Papasakokite plačiau apie jūsų pristatomą turinį ir kodėl manote, jog jis yra aktualus būtent dabar?
– Patiltė mums tapo tarsi Kino klasikos vakarų – populiaraus „Skalvijos“ projekto – pratęsimu. Praėjusiais metais renginiui „Gilios upės tyliai plaukia“ atrinkome kino centre jau rodytą klasiką. Šiemet nusprendėme pristatyti radikalesnius, autentiškus filmus galvodami apie erdvę po tiltu kaip savotišką paribį. Apie gyvenimus paribiuose ir ribas peržengiantį kiną kalba ir mūsų sudaryta programa: po Liubarto tiltu jau pristatėme groteskišką kino vandalo Harmony Korine debiutą „Gummo“ (1997), o iki vasaros pabaigos matysite – Volkerio Schlondorffo juostą „Baalas“ (1970) apie anarchistą poetą, kurį įkūnija ne mažiau anarchistiškas R.W.Fassbinderis ir ambicingą jaunojo Kanados režisieriaus Xaviero Dolano meilės istoriją „Bet kokiu atveju Lorens” (2012).
„Gilios upės tyliai plaukia“ renginyje taip pat įvyksta ir didžiausias Skalvijos kino akademijos renginys – diplominių darbų pristatymai, kuriuose studentai turi progą publikai parodyti ir papasakoti apie savo sukurtus trumpametražius filmus.
– Šių metų „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje svarstoma apie sinefiliją ir kino žiūrėjimo praktikas. Klasikinė sinefilijos samprata sieja meilę kinui su pačia kino žiūrėjimo patirtimi, kaip bendruomeniška veikla. Kaip manote, ką dabartyje reiškia meilė kinui ir kaip keisis žiūrovo santykis su kinu, kino žiūrėjimo praktikos?
– Ko gero pastarieji metai privertė kino mylėtojus dar labiau branginti šį ritualą, o matydama naujus veidus kino salėje imu daryti prielaidą (ją dar reikės patikrinti), kad dalis žmonių karantino metu atrado kiną, iš pradžių namuose, o dabar ir kino teatruose. Kad ir kaip keistųsi ekranų dydžiai, kino rodymų tipai, manyčiau, kad kinas išlieka stabili meno, mąstymo, svajonių ir malonaus pabėgimo erdvė.
– „Gilios upės tyliai plaukia“ jau ne pirmą vasarą vyksta netradicinėje erdvėje – po Liubarto tiltu Vilniuje. Ar manote, kad tokių netradicinių miesto erdvių įveiklinimas veikia filmų žiūrėjimo patirtį?
– Filmai, parodyti po Liubarto tiltu suskamba labai naujai – tai romantiška ir laisvės kupina vieta, kuri pritraukia didelį būrį žmonių – žymiai didesnį negu kino salėje šiuo metu, dėl ko galima tik pasidžiaugti. Smagumo prideda ir upė už ekrano, trumpam filmo pasižiūrėti sustojantys dviratininkai ar šuniukų vedžiotojai.
– Kodėl manote svarbu, jog „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaras yra sudarytas 12-os skirtingų organizacijų? Ir ką tai reiškia skirtingoms bendruomenėms bei žiūrovui?
– Kino rodytojams tokie projektai atneša bendrumo jausmo, išeiname iš rutinos. Viena gražiausių šio projekto savybių yra tai, kad labai skirtingi filmai čia vieni kitiems padeda, į juos lengviau pritraukti auditoriją, todėl atsiranda puiki proga parodyti darbus, kuriems seniai ieškota progų.
Nemokamos filmų peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu vyks iki rugpjūčio 26 dienos. Daugiau informacijos „Meno avilys“ feisbuko paskyroje ir internetinėje svetainėje.
