2011-ųjų liepos 22-ąją Norvegijoje įvyko kraupus teroristinis išpuolis, iš viso nusinešęs 77 žmonių gyvybes. Teroristas, pradėjęs savo ataką prie Oslo vyriausybės, tą pačią dieną persikėlė į Utiojos salą, kur stovyklavo į Norvegijos darbo partijos jaunimo stovyklą susirinkę paaugliai.
Paklaustas, kodėl pasirinko ekranizuoti tokią skaudžią ir neseniai įvykusią teroristinę ataką, režisierius teigė: „Norvegijoje vyksta daug diskusijų, ką daryti toliau su susprogdintu vyriausybės pastatu, ar jį rekonstruoti, ar padaryti memorialą aukoms. Žudynių kaltininkas ne kartą nukreipė dėmesį į save, besiskųsdamas blogomis kalėjimo sąlygomis ir pan. Tai nusuko dėmesį nuo įvykių, kurie tą dieną tikrai įvyko. Norėjau grąžinti istoriją aukoms, todėl pasirinkau ją papasakoti per tuos, kurie ją išgyveno.“
Filme siužetas pasakojamas iš jaunuolių perspektyvos, sąmoningai pasirinkus iš arti nerodyti juos persekiojančio vyro. Pasak režisieriaus, jam buvo svarbu pasakojimą pateikti iš aukų, o ne teroristo pusės. E. Poppe du metus vystė idėją, kaip tokią istoriją, kurią daugelis nesėkmingai bandė papasakoti žodžiais, perkelti į kino ekranus. Jo nuomone, vaidybinis, o ne dokumentinis žanras leido tiksliau perteikti aukų patirtą siaubą. Filmas taip pat buvo rodomas prie bylos dirbusiems policininkams, kurie šį įvykį pamatė kitomis akimis.
Prie filmo dirbusios scenarijaus autorės Anna Bache-Wiig ir Siv Rajendram Eliassen ilgai rinko medžiagą skaitydamos policijos bylas, aiškindamosis tikslų įvykių laiką ir teroristo buvimo vietą, bet, svarbiausia, kalbėdamosis su aukomis, kurios visa tai patyrė. Pastarųjų pasakojimai leido rekonstruoti įvykių saloje seką. Filmo kūrėjai, norėdami išlikti etiški ir teisingi istorijos atžvilgiu, pasitelkė išgalvotus veikėjus. Kūrinys ne kartą buvo rodomas išgyvenusiems ir jų artimiesiems. Kai kurie jų tapo filmo ambasadoriais, toliau skleisdami žinią apie kraupius 2011-ųjų vasaros įvykius.
Po filmo premjeros Berlyno kino festivalyje daugelis iškėlė klausimą, ar ne per anksti sukurtas toks filmas. E. Poppe teigimu, ne. „Europoje augant neofašizmui, mes privalome prisiminti, kas įvyko Utiojoje, priminti, ką gali padaryti dešinysis ekstremizmas“, – Berlinalės spaudos konferencijoje teigė režisierius.
