Šiais metais „Kino saloje“ daugiausiai dėmesio skiriama dokumentinio garso svarbai judančių vaizdų mene. Nuo etnografinio garso ir tylos vaizdavimo, įstabių kelionių per skirtingas aplinkas ir garsovaizdžius iki negirdimų ir dar negirdėtų garsų įbalsinimo, programoje „Įsiklausykime“ akcentuojama dokumentinio garso įrašymo specifika ir estetinė bei politinė svarba.
Dėl pandemijos esančios aplinkybės neleidžia susirinkti drauge su kino meno atstovais ir diskutuoti šia itin svarbia – garso judančiame vaizde – tema, tad keliems jų uždavėme klausimus. Šiandien – pokalbis su video meno kūrėja Emilija Škarnulyte.
– Kiek tau svarbus garsas tavo pačios kūryboje?
– Mane jau kurį laiką domina echolokacija – tai yra orientavimosi erdvėje būdas, kuriuo kliaujasi šikšnosparniai, delfinai ir kartais net regėjimo negalią turintys žmonės, kurie garso atspindžių pagalba gali lengviau suvokti kas juos supa, pajusti atstumus iki kliūčių ir jų dydžius. Tai – išplėstinis pojūtis, kai yra matoma klausos pagalba.
Garso bangos, primenančios raibulius vandens paviršiuje, skirtingai atsispindi nuo skirtingų daiktų ir taip padeda mums orientuotis erdveje. Kurdama video darbus ar filmus aš garsą suvokiu kaip „stuburą“, nes būtent garsas kūriniui suteikia struktūrą. Taip pat mane visuomet žavėjo skalės, dimensijos ir dydžiai t.y. kaip mes save suprantame pasitelkdami garsą – nuo kosminių objektų iki mikroskopinių dalelių – kaip mes klausome kvazarų, kaip mes bandome užfiksuoti neutrinų, mažiausių dalelių pasaulyje, susilietimus ir visą tai tranformuoti į signalą ar garsą.
– Ar žiūrėdamas dokumentinį kiną atkreipi dėmesį į garsą jame?
– Žiūrėdama filmus atkreipiu dėmesį į jų garsą, bet tuo pačiu labai vertinu režisierių sąmoningą pasirinkimą tam tikrais momentais atsisakyti garso kine. Manau, jog tyla savyje talpina visų įmanomų garsų galimybes. Potencialumas nebuvime. Tyla kaip tabula rasa, kurioje gali įvykti daugiau galimybių ir įvykių.
Vertinu režisierių sąmoningą pasirinkimą tam tikrais momentais atsisakyti garso kine.
Tyla – tarsi Aristotelio naudojama balto marmuro bloko potencialumo metafora, jis savyje talpina visas dar nesukurtas skulptūras, kurios jau jame egzistuoja. Kaip rašė Johnas Cage’as apie savo patirtis, būnant anechoiniame kambaryje, vienoje tyliausių vietoje žemėje – jis pradėjo girdėti anksciau negirdimus garsus, „išgirdo“ savo kraujo spaudimą ir savo nervų sistemą.
– Papasakok kaip tu dirbi su garsu? Kaip ieškai kas jį kurtų? Įrašytų? Kiek svarbu garso autentiškumas bei estetika?
– Dažniausiai filmo kūryba prasideda nuo lokacijos tyrimo. Ten praleidžiu daug laiko, stengiuosi kuo dažniau ir daugiau sugrįžti į tą vietą, taip pat domiuosi tos vietos istoriniais, geopolitiniais ir emociniais sluoksiais, bei, žinoma, garsu. Dažnai aš pati „renku“ ir įrašinėju garsus savo filmams, pavyzdžiui klausausi kaip vėjas keliauja per astronominius teleskopus, įrašinėju šaltojo karo vis dar veikiančias skaičiu stotis, arba kaip dirba ir ką šneka kvantinės fizikos specialistai, su kuriais bendradarbiauju CERN’e, Šveicarijoje arba Špicbergene. Kartais patys mokslininkai su manimi pasidalina garso failais, pavyzdžiui kuriuose užfiksuoti kvazaro signalai paliečiantys žemės atmosferą, bet tai jau yra binariniai garso failai, kuriuos aš vėliau modifikuoju, pavyzdžiui sulėtinu šimtus kartų ir panaudoju savo kūryboje.
Dažnai aš pati „renku“ ir įrašinėju garsus savo filmams, pavyzdžiui klausausi kaip vėjas keliauja per astronominius teleskopus.
Už ilgametį bendradarbiavimą garsų kūryboje esu labai dėkinga garso kompozitoriui, menininkui Jokūbui Čižikui. Manau, jog mes turime labai panašų supratimą į garsą ir esame susikūrę net savo atskirą kalbą. Kartais grįžusi į studiją su „surinktais“ garsais – tiek vėju ar kvazarais – drauge su Jokūbu kartu bandome sukurti skulptūrišką filmo erdvę bei kuriant ritmą keliauti po skirtingas lokacijas, pavyzdžiui neutrinų observatoriją, atominę elektrinę, požeminę kasyklą bei atviras erdves. Dažnai savo kūryboje miksuoju pačios rastus garsus su kitais, ir taip sukuriu kažką naujo. Manau, jog svarbiausia yra emocija, kurią sukuria garsas.
Taip pat manau, jog labai svarbu į judančių vaizdų garsą įkomponuoti ir tylą. Kurdama filmą „Songdo“, kurio filmavimas vyko Pietų Korėjoje, dirbau su neregių bendruomene su kuriais bandėme pasitelkdami echolokaciją „pamatyti“ naujai pastatytą tarptautinio verslo miestą Songdo, kurio jie niekuomet nėra lankęsi t.y. pasitelkti garsą kaip matymo įrankį. Kitame savo filme „Aldona“, pasakoju apie savo močiutę, kuri apako, ir kaip jos orientavimasis kasdieniame gyvenime vyko per išplėstinius pojūčius – garsus, todėl šis skulptūriškas, erdvinis judėjimas įvedant papildomą dimensiją man yra labai svarbus kuriant filmus.
– Papasakok apie savo kurini ir kaip būtent jam kūrei garsą? Gal įvyko kokių įdomių istorijų dirbant ties garsu?
– Mane visuomet domino nematomos struktūros, objektai, „pasislėpę“ erdvės ir būdai jas pamatyti naujai, kitaip. Kaip tik šiuo metu bendradarbiauju su mokslininkais iš La Palmos salos observatorijos, kurie ten stebi gama spindulius. Nors toje erdvėje ir nėra daug garsų, tačiau mane domina žmogaus sukurtos struktūros ir jų funkcijas. Mano filmuose labai retai pasirodo „kalbantys“ personažai, todėl, kaip jau minėjau, man yra labai svarbi tylos, garso ir ritmo „šerdis“ kūrinyje.
Kitas mano būsimas su garsu susijęs projektas – tai naujas filmas rezidencijoje MAK, Los Andžele. Rezidencijos metu planuoju tyrinėti Pietų Kalifornijos vandenyno dugną, pasitelkiant sonarą ir bandant atstatyti nematomus arba sunkiai pastebimus Žemės tektoninių plokščių sujungimus.
